Romain Gary. Dangaus šaknys (1)

Dėl svajonių mergaitės, mažos „belle damme sans merci“, kuri veikiausiai neegzistavo, nes autorius visą gyvenimą nuosekliai klaidino kritikus ir žurnalistus, kalbėdamas apie save. Fiktyvioje autobiografijoje „Aušros pažadas“ viena esminių temų yra fikcijos ir tikrovės koreliacija bei prasilenkimas. Protagonisto mama – buvusi aktorė iš Rusijos, besiverčianti atsitiktiniais darbais, iki su sūnumi pasieks Prancūziją, kur jos Romuška turi tapti įžymybe, diplomatu ir prancūzu, – augina jį po tokia intensyvia lūkesčių spinduliuote, kad laikytume tokią vaikui sudarytą atmosferą pamišėliška ir traumuojančia, jei ne tai, kad Romuška būtent tampa viskuo: rašytoju, ambasadoriumi, prezidento draugu, karo didvyriu. 

„Dangaus šaknys“ – tai romanas, pelnęs R.Gary pirmąją iš dviejų Goncourt’ų (Gonkūrų) premijų. Reikiamybė jam kurti fiktyvią E.Ajaro asmenybę, pelniusi jam „genialaus mistifikatoriaus“ reputaciją, – dar prieš akis. Kiek vėliau rašytame „Aušros pažade“ jis tapatinasi su Morelio personažu ir aiškina jo pažiūras. Knyga „Dangaus šaknys“ buvo sutikta kaip ekologinis romanas. Morelio kvietimas ginti „žmogaus draugus“ dramblius manifestais ir šūviais pasirodė pranašiškas (arba atspėjo laiko dvasią). R.Gary kuria distanciją tarp savęs ir Morelio ekologinės utopijos: romano rašymo laikais jis nebuvo spėjęs „įvertinti [...] vykstančio [biosferos] naikinimo masto“, bet priima Morelio idėją apie būtinybę saugoti žmogiškosios būties „paraštes“. 

Žmogus turi draugų. Dramblys gyvena Afrikoje, pvz., Maskvos žurnalistams pažįstamoje iš prancūzų spaudos, kurią jie stropiai seka patys gatvėje stebimi milicininko, kuris neleidžia garsiai reikšti minčių, įkvėptų to galingo, laisvo dramblio. Cirko dramblio egzistencija yra tik luoša jo natūralios laisvės citata. Bet žmogui po ranka – ir šuo, ir katė. Šios būtybės sudaro alternatyvą žmogiškumui, transcendenciją. Jų kitokia būtis neredukuojama į žmogiškąją socialią būtį. Jos nieko nesako žmogui ir būtent todėl tampa ekranu žmogaus fantazijai, t.y. svajonei, fikcijai. Ir Morelio revoliucija „apeliuoja tik į kiekvieno žmogaus orumo jausmą“, kurio, nesant kitų priežasčių, pakanka, kad būtų pareikalauta „saugoti [...] dramblius ir visus gyvūnus, kurie viso pasaulio mokyklų vadovėliuose vadinami „žmogaus draugais“ [p. 261], bet žmogus vis tiek juos paverčia savo negyvais tęsiniais perdirbdamas: dramblius į biliardo rutulius ir kitokius suvenyrus iš jų kaulo, šunis į muilą, už ką vienoj iš hipnotizuojančių „Dangaus šaknų“ scenų Morelis, tik ką išėjęs iš nacių koncentracijos stovyklos, prancūziško „Grindos“ analogo prižiūrėtojui veržiasi išdaužyti snukį. Nes draugo nužudymas yra apraiška proceso, grasinančio jau ne vien žmogaus orumui, o tiesiog viskam: prie „naujosios kobalto bombos [...] dieną naktį su beribiu atsidavimu šventam reikalui darbavosi didžiausi amžiaus protai ir SSRS, ir Amerikoje [...]; tas ginkas [...] galėjo sunaikinti ne tik fauną, bet ir florą“, o dar patobulinus galės „visiškai suardyti visus skystus žemės paviršius, pradedant vandenynais ir baigiant šaltiniais“ [p. 195]. Suvokimas „paraščių“ reikiamybės gali užkirsti kelią tapsmui, kurio veikimas yra koncentracijos stovykla, simbolis – net vandenį kaip tokį nušluojanti bomba, pavidalas – totalitarinė valstybė, o principas – fikcijas naikinanti Tiesa, – kas tiesiai ir teoriškai tiksliai išsakoma (p. 202) nacisto komendanto lūpomis, bet neatsiverskite – per graži vieta, kad skaitytume nenuosekliai.

Taigi iš šios knygos galima išmokti mąstyti kaip A.Šliogeris. 

Įdomu, ar kas nors pateikia skaitytojams anketas, kuriose galima būtų užregistruoti, kiek užtrunka perskaityti vieną ar kitą knygą? Internete tokius duomenis surinkti būtų labai lengva... Anot manęs, „Dangaus pažado“ skaitymo tempas yra apie 40 puslapių per valandą. Taigi jums prireiks 12 valandų grynos laiko žaliavos, bet 12 valandų skaityti neatsitraukiant, be abejo, neįmanoma. Tvirtus įpročius turintis prisiekęs skaitytojas galėtų skirti dvi valandas per dieną, ir tada jam prireiktų savaitės. Per savaitę kokius du kartus apsiverčia gyvenimas – pvz., kas nors gali pakišti pasirašyti peticiją už Afrikos dramblius, kaip ta, nuo kurios pradeda Morelis. Jei įsileisite R.Gary šedevrą į savo biografinį laiką, jis įsikurs ten kaip, na, dramblys kambaryje. Knygos apimtis tokia, kad ją privalu arba mesti, arba įsitraukus į jos skaitymą leisti jai pakeisti jūsų gyvenimą. Iš šių dviejų alternatyvų labiau tikėtina antroji. Dabar tratama kepant R.Gary knygas, ir gali būti, kad  tiems, kurie šiuo metu jauni, jo kūryba taps „paauglystės knygomis“, t.y. tekstais, pagal kuriuos modeliuojamas gyvenimas. Kaip man „Fuko švytuoklė“, oj, turiu galvoje, „Gylys“.

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Baltos lankos, 2011.