Romualdas Granauskas. Trys vienatvės: novelių romanas

Lyg kurdamas ironišką distanciją nuo išsakytos didaktikos, jis pasako vienos iš savo kūrybos krypčių – įkūnytos „Jaučio aukojime“ – autorecenziją: „Vis dėlto, atsiminkite, juk aš esu ne praeito šimtmečio rašytojas, aš esu praeito tūkstantmečio rašytojas.“ Naujajame tūkstantmetyje 2009 m. jis nematė prošvaisčių: „Jaunoji Europa nebeturi idėjų. Pasižiūrėkite į vamzdį prie Neries.“ Šiemet, naujojo autobiografinio novelių romano „Trys vienatvės“ proga, autoriui netenka nei ieškoti žodžio kišenėje („Pasisuks iš kitos pusės vėjelis, puls rašyti tokias knygas, kurios turi paklausą. Jie ne sau rašo, jie amatininkai, imitatoriai“, – R.Granauskas abstrakčiai apie kolegas rašytojus), nei vengti mąstymo, idėjinio apibendrinimo. Per knygos pristatymą buvo išsakyta mintis, kad J.Marcinkevičiaus kūrybinis imperatyvas buvo „žmogus tautoje“, o jo paties kūrybinį imperatyvą galima reziumuoti kaip „tauta žmoguje“. Viena iš personažų egzistencinių dimensijų yra tai, kiek savyje pavyksta atrasti tėviškės, t.y. papročių, vietovės, istorinės atminties, o gal ir pažodžiui kraujo: „Kai gulėjau Antakalnio ligoninėje, man perpylė dvi pūsles kraujo. Išėjau iš ten linksmas, pasirodo, vienoj buvo linksmo dzūkelio kraujas. [...] ir išėjo tokia knyga, apie sovietinį absurdą“, – (pusiau?) juokais reziumuoja autorius stilių. Toliau interviu „Lietuvos žinioms“ jis pateikia naudingą tekstui įvertinti gairę: „Jei ryžausi tokiam žanrui kaip autobiografinė novelė, be šito [„išpažintinių dalykų“ gausos] būtų nesąžininga. Bet vis dėlto ten ne memuarai, nebūtinas šimtaprocentinis tikslumas.“

Naujoji knyga jau sulaukė kelių recenzijų – išsamaus A.Kazlauskaitės aptarimo „Literatūroje ir mene“, labai kritiško T.Marcinkevičiaus atsiliepimo „Šiaurės Atėnuose“. Pastarasis autorius reziumuoja R.Granausko klasiko reputaciją ir renkasi pažvelgti į knygą kritiškiau, be „filologinių fetišų“: „Knyga – išimtinai biografinė, įvilkta tik į dvi personifikuotai gamtiškas noveles pradžioje ir pabaigoje.“ Tai, anot T.Marcinkevičiaus, nėra gerai. Pirmuosius apsakymus jis pagiria už stilių, tolesnius supeikia už biografinę stagnaciją. Pagarbesniu tonu parašytoje A.Kazlauskaitės recenzijoje irgi prieinama panašios išvados: kai kur „estetiką čia aiškiai nusveria kasdienis, butinis kalbėjimas“ ir „nėra to granauskiško, tik nujaučiamo idealiojo pasaulio“, pasižyminčio mitopoetine žmogaus ir gamtos santara.

Toks rezonansas pirmiausia reiškia, kad tiek rašytojo kūryba – įvertinta Nacionaline premija 2000 m., įtraukta į mokyklų programas, – tiek turbūt ir prisiimtas špengleriškas pasaulėvaizdis yra radę atgarsį visuomenėje – tiek teigiamą, tiek neigiamą, pvz., jei tenka išgirsti „nuolatines Granausko citatas, sklindančias iš draugo lūpų“ (T.Marcinkevičius). Tačiau tai autorius, kuris buvo priverstas išrasti formą, stilių, kurio prieš tai nebuvo (apysakoje „Jaučio aukojimas“), kad taptų įmanoma suteikti balsą specifinei, labai psichologiškai niuansuotai trauminei patirčiai (detaliai aptartai, pvz., V.Juknaitės, šia prasme literatūriškai giminingos R.Granauskui). Ir 1975 m. „Jaučio aukojime“, ir kituose kūriniuose iki pat naująją knygą vainikuojančios nebe autobiografinio pobūdžio novelės, o grynai grožinio teksto „Trys vienatvės“ (davusio vardą knygai) R.Granausko kūriniai yra net perteklingai psichologiškai niuansuoti ir tikslūs. Knyga „Trys vienatvės“ paprastai (ir su šiek tiek jaučiamu siekimu padaryti tekstą patrauklų visiems skaitytojams), su lengvu humoru, atgaivinant primirštą apybraižos žanrą nubrėžia rašytojo tapsmo trajektoriją: nuo vaikystės su besileidžiančia Stalino saule ir kitomis nei aktualizuotoji galimomis biografijomis (R.Granauskas, pasirodo, galėjo pasirinkti muziko kelią) – iki jo kaip autoriaus sąmoningo gyvenimo pradžios, kur paties jo likimo meninė jėga turėtų trauktis, užleisdama vietą diskursui, kūriniams. Tačiau gyventa kitoje, nebanalioje valstybėje, kuri gali pasiūlyti žmogui, ypač rašytojui, pažintį su liūdnai pagarsėjusia baudžiamąja psichiatrija, padedant dviem į parankes gatvėje kibusiems saugumiečiams – pas tragiško likimo prozininką B.Radzevičių, kuris to meto šnekamąja kalba išvardija to meto populiariausias diagnozes (pvz., dabar maniakalinę–depresinę psichozę vadiname bipoliniu sutrikimu). Iš pirmo asmens perspektyvos vaizduojamas R.Granausko pjudymas spaudoje po „Jaučio aukojimo“, pateikta autorizuota kūrinio interpretacija su priminimu apie sovietmečio literatūros „Ezopo kalbos“ fenomeną, kuris, kaip atkreipia dėmesį D.Satkauskaitė, dar turės sulaukti literatūros tyrinėtojų dėmesio. Knyga baigiasi „tikrojo Granausko“ kūrybos pavyzdžiu – biografinių novelių seką nukerta ir vainikuoja gūdi, hipnotizuojančiu stiliumi parašyta novelė „Trys vienatvės“, kur seno stribo, jo šuns ir jo senutės aukos gyvenama vietovė yra matoma irgi vienišo varno akimis žiemą. Šis ir kiti (laiko) šuoliai, net „lengvas humoras“ gali būti vertinami kaip paradoksalus sovietinės Ezopo kalbos sugrįžimas mūsų 2011 metais.

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011