Rūta Oginskaitė. Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu

Na, Žemės arba Veiklos dvasia, alias Visuotinė dvasia, alias Istorinė būtinybė, Zeitgeist, klasių kova, marksistinis ekonominis determinizmas, dialektika, – nuosekliai turi teisę pasirodyti su raudona vėliava. Skyrius apie Faustą, kuriame V.Bagdonas atsiriboja ne tik nuo E.Nekrošiaus režisūrinių sprendimų, bet ir nuo didžiojo vokiečių poeto medžiagos, iliustratyvus kaip sutrikimo, ištikusio meno pasaulį po Nepriklausomybės, metafora. „Herojų“ vargina stuburo skausmai dėl ne pagal amžių intensyvaus fizinio krūvio, bet jis vėl atsiranda scenoje kaip Zorba su savo sirtakiu. Tačiau liūdnesnieji knygos tonai kyla iš to, kad lietuvių teatras, kuriame iškilo V.Bagdonas ir kiti žymūs artistai, turėjo pasikeisti ir netekti visuomeninės svarbos pasibaigus totalitarinei epochai ir jos specifinėms sąlygoms, kurios šiuos kūrėjus neva varžė labiau, nei turėjo varžyti „laisvos Lietuvos“ kapitalizmas. Gal šis pertrūkis ir yra ištakos tiek šio sutrikimo prieš „nauja gerai pamiršta sena“, tiek meistriškai R.Oginskaitės perteiktos specifinės nostalgijos, kuri suartina knygą su kita biografine medžiaga, M.K.Čiurlionio ir Sofijos laiškais.

„Jausmų repeticijos“ yra sudarytos iš pokalbių su Bagdonu medžiagos, padalytos į teminius skyrius. Juos atsklendžia ir užsklendžia R.Oginskaitės komentarai, pateikti  kaip dienoraščio įrašai (su datom), bet kartais virstantys mažom esė su smūginėm pabaigom (pvz., p. 244). Skyriai turi daugiaaukštes antraštes – pavadinimus (pvz., „12 skirsnis, kuriame Bagdonas, paklusdamas pareigos jausmui, nepaiso varvančios nosies ir sugrįžta į rugius prie bedugnės“. Čia jau aš galiu nesuprasti ir klausti,  ką čia reiškia ta aliuzija. Turbūt į „Don Kichotą“, nors formatas asocijuojasi su F.Rabelais.) Norima, kad vaidmuo ir aktoriaus biografija persilietų, konstruojant legendą: jaunas V.Bagdonas norėjo būti kaip „legendinis Jonas Pipynė“, bėgikas. Autorė skuba sugretinti šį prisiminimą su bėgančiu Otelu (p. 48). O visas 4 skirsnis yra įtaigavimas, kad fatališkas menininkas sapnuoja pranašingus sapnus. Ir R.Oginskaitės pasakojimo maniera heteronormatyvi. Pvz., gana akivaizdu, kad Otelo vaidmuo ne tik interpretuojamas kaip kanoninė vyriškumo figūra, bet tokia paties vyriškumo traktuotė yra interiorizuota ir patraukli. Kita vertus, šis heteronormatyvumas leidžia juste pajusti, ką reiškia A.Šliogerio ir V.Daujotytės legalizuota sąvoka „meilės laukas“.

Šis „meilės laukas“ yra vieta artistinės įtaigos, „scenos magijos“, kuri, pvz., verčia senyvas gerbėjas atvykti iš toli su vardinėm gėlių puokštėm. Kita vertus, tas pats gildijos ir apskritai Lietuvos glaudumas lėmė, kad atviresnė knyga apie savo kūrybinę ir biografinę trajektoriją tampa rizikinga – gali atsitikti kaip V.Adamkui, kurio šiuo metu skandalu tapusius dienoraščius irgi išleido „Tyto alba“. V.Bagdonas labai trumpai apibūdina kolegas (p. 79), bet moka pateikti detalų ekscentriškos, nepatraukliai dominatyvios ukrainiečio režisieriaus A.Žoldako asmenybės portretą (p. 247), nors su šiuo menininku dirbta neseniai. Nepaprastai palankūs kritikų atsiliepimai, tarp kurių ir ši knyga, gali koegzistuoti su E.Nekrošiaus mesta fraze, kuri „nelabai patinka“: trenkęs durim „būsi niekas“. Vyksta studentų revoliucijos, kurios tačiau neįgyja platesnio masto – idėjinio, publicistinio pavidalo. Manding čia vis per „meilės lauką“. Užtat politinio lūžio atskirta tarybinė praeitis, kurią paskui visai užpylė interneto baltuma, V.Bagdono atsiminimuose iškyla su menine jėga. „Krasnucha“ tokia, kaip R.Gary „Aušros pažade“, yra net mergaitė, dėl kurios berniukai pavojingai čiuožinėja. Vadinasi, „belle damme sans merci“ buvo to meto vaikų subkultūros elementas, kaip angliška Šarkų skaičiuotė, kaip žaidimas „Klasės“. Kai R.Oginskaitė sako: „Profsąjungų kultūros rūmai ant Tauro kalno dabar mažai kam rūpi. Apleisti. O 1966–1980 metais...“ – čia jau prustiškas momentas, tarsi jie po akim prisipildytų gyvybės, kaip filme „Titanikas“.

Ši knyga – geras pasirinkimas, ką leisti Kultūros ministerijos lėšomis. „Praeiginio“ meno fatumas yra tas, kad spektakliai nustojami vaidinti ir pasimiršta. Aktoriai keičia amplua, profesiją, galop nueina nuo scenos, o lieka tekstas (recenzijų, analizių, biografijų). Šiuo atveju svarbu tai, kad būtent tekstą režisierius ir aktoriai įveikia, perdirba, paverčia netvaria sugestijos medžiaga spektaklyje. Ji tuo metu visuomenėje gali būti didesnė jėga už laikraštį ar knygą, tačiau likti to meto tekstų paraštėse. Ir jeigu pasaulis greitai nepasikeis į tokį, kuriame politinių pažiūrų klausimas būtų paaštrėjęs ir susiaurėję iki senovinio „Katalikas ar hugenotas?“, tai TSRS pamažu ir Lietuvoje virs „Soviet civilization“, akademinių studijų sritimi, kurios objektas bus nebe tiesioginė žmonių atmintis, bet tokios knygos kaip R.Oginskaitės „Jausmų repeticijos“.

Vilnius: Tyto alba, 2011.