Skirmantas Valiulis. Telemano užrašai
Jau daugelį metų lietuviškąją leidybos areną kankina keistas fenomenas: nors leidinių vartojimo mastai menki, tačiau jų gamyba auga kaip ant mielių, be to, palyginus užsienio autorių reitingus su lietuviškųjų, išaiškintas tautinės produkcijos poreikis, kuris taip pat įgauna grotesko apmatus, nes niekas nerašo romanų, parašytieji turi tokio keisto prieskonio, kaip ir Lietuvos kino virtuvė, o tada belieka telktis vadinamųjų „esė“ ir pokalbių bei laiškų rinktines.
Visada nepakankamai pagarbiai atsiliepdavau apie šio fenomeno apraiškas, kai knygyno vitrinoje tenka išvysti iš kieno nors dienoraščių „Šiaurės Atėnuose“ ar „Literatūroje ir mene“ sutrombuotas ir kietais viršeliais padabintas smarkesnės leidyklos prekes, išeinančias su antrašte „nauja rašytojo/s knyga“. Nors tai galėjo ir neretu atveju buvo visai geri ir įdomūs tekstai, pernelyg magėjo atkreipti dėmesį į pusfabrikačiu dvelkiantį aspektą pačios leidybos požiūriu.
Nederėtų galąsti ir mėtyti iečių ne per seniausiai mirusio Lietuvos fotografijos, kino ir televizijos kritiko bei kitų sričių kultūrologo Skirmanto Valiulio atžvilgiu, tačiau „Telemano užrašai“ nuausti net ne iš kūrybinių ar analitinių esė, o tiesiog iš pabirų šio simpatiško ir unikalaus autoriaus tekstų, neretai puošusių net ir TV–programos–savaitraščių puslapius. Kitaip tariant, tai, kas anotacijoje vadinama „esė apie nepriklausomos Lietuvos televizijos formavimąsi“, yra tokia didele dalimi paprasčiausi, nors ir nesupainiojama S.Valiulio raiška, – kūrybiškai ir glaustai apraizgyti įspūdžiai, ką „šią savaitę matysite per TV“ ar matėte „praėjusią“ (net jei tai buvo, sakykime, 1996 metais), kad tokio leidinio atsiradimas tiesiog glumina – net jei tai tribute’as.
Žinoma, S.Valiulio televizijos apžvalgos (o ne esė ir juolab ne televizijos kritika, kaip galima pamanyti iš knygos apipavidalinimo–anotacijos–pristatymų) niekada nėra tuščios, čia įprastai rasime nuorodų ir į Marshallą McLuhaną, ir į Dzigą Vertovą, ir Rozą Kopylovą, ir „The Beatles“. O ką jau kalbėti, kai pasitaiko ir geresnis filmas, ir „tikras kinas“: šitaip Natalijos Zvonkės aprašymą maloniai pakeičia ir Federico Fellini, ir Larsas von Trieras. Tačiau televizijos apžvalgose neišvysime kino (nei fotografijos ar teatro, ar netgi kultūrologo taip mėgtos erotikos) kritikos, o kai knygos puslapius užlieja staigūs judesiai į visokių ten „peliukų“, „Giminių“ ir krepšinio scenas, tai pro abejingumo ir pakeltų antakių ašaras pradeda imt na, ne juokas, o tiesiog svyrančios rankos.
Vertingas šis leidinys galbūt eilutėse ir tarp jų tvyrančiu „neatsakomu“ klausimu, tai menas ta televizija ar ne, arba kada tokia taps; ar išsipildys ankstyvųjų medijų tyrinėtojų paspėliojimai, kad gal nutiks kaip su kinu, kuris iš pramogų arenos galiausiai, kaip pasakė S.Valiulis, „subrendo“? O dar labiau – televizijos kaip kultūringo laisvalaikio įteisinimu: štai, žiū, ir rimtas tyrinėtojas nekompleksuoja, kad 6 valandas per dieną išsėdi prie DĖŽĖS, bei netgi iš to (visų pirma – pasižymėjimo TV–savaitraštyje, ką būtų verta pasižiūrėti) reflektuojančią veiklą išlaužia.
Pagaliau, be abejo, kiekviena dokumentacija savaip vertinga, ir knyga tiesiog patogiau, nei rinkti rimtus, nerimtus ar net ir visai laisvalaikinius, kartais ir po gėlės vazonu patiestus S.Valiulio straipsnius su specialia kelione į M.Mažvydo bibliotekos Periodikos skyrių. Ne visų vienadienių lietuviškosios televizijos įvykių įdomumą šių laikų ar ateities akiai lengva paaiškinti, tačiau jei kas neprisimena, kas yra „VRS kamera“ ar diktorė Gražina Bigelytė, ir dėl įvairių egzotiškų priežasčių nori prisiminti – kodėl gi ne. Tik gal šį vizualinių „show“ kalendorių reikėjo geriau iliustruoti ir su visa S.Valiulio drąsa apipavidalinti ne prasčiau nei „TV savaitės/gido/avilio/klėties“ savaitraštį, papuošti jį ir pilnaekraniais Gražinos Sviderskytės, ir Tarkovskio filmų, „Giminių po dvidešimties metų“ ir 1995 metų „Panoramos“ „stillais“.
Vilnius: Baltos lankos, 2010
