Stanislaw Malachowski–Lempicki. Masonai buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse 1776–1822. Istorija ir šaltiniai.

O pirmą kartą ši knyga buvo išleista Mokslo bičiulių draugijos pastangomis 1930–ųjų prieškario Vilniuje. Pratarmę lietuviškam leidimui parašė ir knygos autorių pristatė Žygintas Būčys, kuris pabrėžė vieną svarbiausių šios knygos privalumų – „gausiais autentiškais šaltiniais grįstą pasakojimą“. Nurodydamas, kad ši knyga, „kurioje iki šiol išsamiausiai apžvelgta masonų brolijos raida Lietuvoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, padės skaitytojams geriau suvokti paties judėjimo istoriją, jo organizacinę struktūrą, veiklos pobūdį ir propaguojamas idėjas“. Ir iš tiesų knyga suteikia nuodugnių žinių apie pirmąsias masonų ložes Lietuvoje, jų hierarchiją ir saitus su Lenkijos ir Peterburgo ložėmis, skelbia autentiškus dokumentus, masonų ritualus, cituoja priesaikas ir net gąsdinančias bausmes. Pavyzdžiui, ložės nariui, kuris pareiškė, kad „negali priklausyti masonams, nes masonystė popiežiaus buvo uždrausta, o apie tai jis stodamas į ložę dar nežinojo“. Tokiam išdavikui „ložė paskelbė amžiną panieką“ ir ne šiaip, o „visų po pasaulį pasklidusių brolių panieką“. Na, o dabar įsivaizduokime tokią ložės brolių panieką šiandien... Arba bent tokios paniekos grėsmę. Impulsyvi vaizduotė kaipmat pasiūlo nauju kampu pažvelgti ir į šių dienų dažnai nepaaiškinamus LT vietinės politikos prieštaravimus. Susimąstai apie amžiną ištikimybę, kai ložės konstitucija yra lyg ir aukščiau valstybės Konstitucijos. Kai įvairios stipendijos ar pasaulietinės pareigybės pagal ložių tradiciją pirmiausia skiriamos „ložės brolių“ vaikams. Na, o pasišventusiųjų ložės brolių „labdara“ ir siekis įsiamžinti didžiais darbais kažin kaip nukreipia mintis valdoviškų statybų link. Taigi, imlesniems ši knyga gali būti net pavojinga. Todėl siūlau ją tik atspariausiems.

Iš lenkų k. vertė Žilvinas Norkūnas. Vilnius: Mintis, 2009