Stasys Jakeliūnas. Lietuvos krizės anatomija(1)
Ką nauja apie ekonomines Lietuvos duobutes ir prarajas gali pasakyti daugelį metų Amerikoje studijavęs ir dirbęs, Lietuvoje dar visai neseniai buvęs beveik niekam nežinomas analitikas Stasys Jakeliūnas? Kodėl pastarasis, užuot ramiai sau statęs finansines piramides, sumanė gaivinti apšviestojo absoliutizmo laikus ir savo taikliais pamfletais versti suabejoti karalių teisybe?
S.Jakeliūnas pasiryžęs atlikti štai ką – abstrahuodamasis nuo didžiųjų šalių įtakos, žada įvardyti esminius krizės kaltininkus Marijos Žemėje, Lietuvoje, nepasiduodamas holistiniams vėjams.
„Kitų knygų“ leidykla, leisdama ekonominius ir politinius veikalus, kartais kiek populiaresnius ir ne visai undergroundinius (greičiausiai tai reikėtų pavadinti kontrpolitika), vartoja atskirą žymą (prekės ženklą) – „iš arčiau“. Neseniai pristatyta dar viena šios serijos knyga – Stasio Jakeliūno „Lietuvos krizės anatomija“.
Knygą sudaro chronologine tvarka (pagal temas) sudėlioti autoriaus straipsniai, vestos televizijos laidos „Svarbus pokalbis“ pokalbiai, kita S.Jakeliūno intelektinė nuosavybė. Taip pat knyga papuošta dailininko Ryčio Daukanto karikatūromis (nenuostabu, kad nuolatiniai veikėjai – G.Kirkilas ir A.Kubilius). Smagu, kad yra ir visai naujų straipsnių bei jų atnaujinimų (nemažai 2010 metų tekstų, dar tais pačiais metais knyga ir išleista). Snobams koją kyštels nebent minkštas knygos viršelis.
Tikriausia ne aš vienas šią knygą, jos dar neskaitęs, norėjau priskirti ne pačiai rimčiausiai ir argumentuočiausiai minčių ir idėjų apraiškai. Pradėjęs skaityti ir nagrinėti S.Jakeliūno straipsnius, pripažįsti buvęs ne visai teisus. Kartojimųsi ir savos tiesos „iškėlinėjimų“ čia iš tiesų nemažai, vis dėlto, neimdamas to per daug į galvą, rasi ir tvirtėlesnės laikysenos, ir svaraus takto. Virtines kritikos strėlių gauna, mano galva, visai pelnytai, Lietuvos bankas, nekompetentingi, dievai žino, ką išmanantys, svarbias (ekonomines) pareigas einantys politikai, neužmirštama prie kryžiaus prikalti ir prieškrizinės valdančiosios daugumos (socialdemokratų). Ir tai nėra tuščias populizmas – kaip perskaitysite knygoje, klaidų buvo padaryta kur kas daugiau, nei galima įsivaizduoti žmogui, menkai išmanančiam makroekonomiką. Nereikia manyti, kad ir pats knygos autorius S.Jakeliūnas būtų išgelbėjęs tautą ar ją pavertęs nepaliestąja, tačiau, knygoje rodydamas sveiką protą, atrodo blaivesnis ir patikimesnis nei 90 proc. Lietuvos politinių veikėjų.
Pats studijuoju ekonomiką ir kukliai save priskirdamas kairiajai mokyklai knygą vertinčiau gana geru pažymiu, nors S.Jakeliūnas ir neatsisako nemažos dalies liberaliajai ideologijai būtinų koncepcijų, antai tikėjimo kapitalizmu ir krizių jame suvaldymu ar net panaikinimu, o tai atrodo ganėtinai naivu. Knygoje pripažindamas, kad svarbiausias krizių sukėlėjas yra paskolos, jų besaikis augimas ir nekontroliavimas, S.Jakeliūnas nepasiūlo radikalesnio socialinio ir ekonominio žingsnelio, apsistojama ties griežtesne laissez faire priežiūra, siūlymu keisti Centrinio banko valdybą ir labiau klausyti užsienio analitikų, dažnai priklausančių tiems patiems skandinaviškiems bankams. Štai Rimvydas Valatka knygos nugarėlėje: „Stasys Jakeliūnas visą Lietuvos informacinę erdvę išvadavo nuo nekaip kvepiančio „bankizmo“ – Skandinavijos bankų tarnautojų vienpusių ir tik šiems bankams naudingų vertinimų.“
Palyginti knygą kad ir su tos pačios leidyklos išleista kanadiečių žurnalistės Naomi Klein „Šoko doktrina“, galima įžvelgti tam tikrų sąsajų, tačiau Naomi kalba apie visuotinius ar bent jau sąmoningai globaliai vykdomus neoliberalizmo nusikaltimus, o Stasys savo ruožtu, kaip jau minėjau, tyrimo objektu pasirenka tik Lietuvos ekonominį sektorių, tiesa, nuolat jį lygindamas su Estijos ar Lenkijos – aiškinamasi, kodėl pastarosios krizę išgyvena lengviau. Iš karto pateikiama atsakymų – aukso amžiuje (2005–2007 m.) neužmiršta kaupti tam tikrų rezervų, nebijota devalvavimo, klausytasi išorės ekspertų pastabų.
Štai ir žadėtasis S.Jakeliūno „aštuntukas“: Reinoldijus Šarkinas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, a. a. A.M.Brazauskas, Gediminas Kirkilas, Zigmantas Balčytis, Rimantas Šadžius, Vytas Navickas, Birutė Vėsaitė, Jonas Lionginas. Nežinau, ar šis sąrašas turi magiškos galios, ar tai tik vikrus mago rankų mostas, bet teatleidžia jiems Adamas Smithas, teatleidžia jiems nūnai nebeveikianti nematoma ranka, teatleidžia jiems Johnas Maynardas Keynesas ir tenurausta visa kapitalizmo mokykla, nerandanti būdo subręsti ir pradėti kontroliuoti save.
Kaunas: Kitos knygos (iš arčiau), 2010.
