Terry Tempest Williams. Prieglobstis: nepaprasta vienos šeimos ir vietovės istorija

Pagrindiniai filmo herojai nuo pamišusių ir kraujo ištroškusių sparnuočių negeba pasislėpti net amerikietišką svajonę atspindinčiuose, iš pirmo žvilgsnio saugiuose savo būstuose. Mirtis skrenda per langus, nepaisydama į šalis krintančių stiklų, gūsiu atakuoja prasiveržusi pro nekūrenamo židinio angą ar snapais prakapoja duris.

Labai panašiai Terry Tempest Williams romane „Prieglobstis. Nepaprasta vienos šeimos ir vietovės istorija“ elgiasi lunatikuojanti mirtis – liga. Viena baisiausių šiandienių negandų, kliuvusių žmonijai, yra vėžys. Jis nekreipia dėmesio, kad savo snapu neseniai jau kliudė vieną namą, netrukus jame apsilanko ir vėl. Sulaukusi trisdešimt ketverių metų autorė yra vyriausia savo giminės moteris, nes daugybę pastarųjų jau pasiglemžė ši liga.

Kaip jau veikiausiai supratote, „Prieglobstis“ – autobiografinė knyga, atsiminimai.

Tai – dar vienas leidinys, neseniai papildęs „Baltų lankų“ leidyklos leidžiamą knygų serijos „Tikrosios patirtys“ lentyną. O ir apie paukščius čia užsiminta ne veltui, bet jie neatlieka pragariškos funkcijos, kaip minėtame filme. Paukščiai „Prieglobstyje“ tiesiog egzistuoja kaip dar viena paralelė, o paralelės šioje knygoje sugeba susikirsti taip, kaip iki tol atrodė neįmanoma.

Tikrus įvykius ir išgyvenimus priglaudusioje knygoje esti net kelios paralelės, kurios keisčiausiais būdais geba kirstis ir sąveikauti. Šios paralelės greta viena kitos vienu metu esančios toje pačioje vietoje.

Tai – šeimos istorija.

1983–iaisiais autorė, amerikiečių gamtininkė ir rašytoja, sužino, kad jos motina merdi nuo vėžio. Tuo pat metu nesustabdomai tvinsta Solt Leik Sičio Didysis Druskos ežeras, Lokių upės migruojančių paukščių prieglobstis nesustabdomai tuštėja.

Taip pat žavi originali knygos forma, atskleidžianti autorę kaip talentingą rašytoją, netradiciniais būdais gebančią išreikšti ją supančią realybę, o ne tik kaip stiprią daugybės likimo išbandymų užgrūdintą moterį. Ši forma – transformuota nykstančių paukščių rūšių istorija.

Kiekvienas skyrius pavadintas kokio nors Prieglobstyje esančio paukščio vardu. Dažniausia paukščių rūšis, atstovaujanti skyreliui, įgauna metaforinį svorį ir persmelkia visą jame išdėstytą pasakojimą, kiekvieną ten įpintą ir besislapstančią prasmę. Taip skaitytojo galvoje skleidžiasi nuostabus žiedas – alcheminė kvintesencija – gebėjimas istoriją paversti forma, o formą – istorija. Šio gebėjimo Terry Tempest Williams turėtų pavydėti daugelis net grožinės literatūros kūrėjų, ką jau kalbėti apie atsiminimų žanro atstovus.

Skyriuje „Kaliforniniai kirai“ autorė kalba apie tai, kaip jai buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad jos motina mirs. Išgirdusi žinią, kaip sunkiai pastaroji serga, ji bando atsiriboti nuo šios minties neigimo siena, nes jaučiasi pernelyg pavojingai priartėjusi prie to visa griaunančio ir skaudančio žinojimo. Šis priartėjimas atsikartoja ir formos – paukščių lygmeniu – bei įgyja dar didesnį svorį ir pretenduoja aprėpti bei pasiglemžti visą moters kasdienybę: „Šimtai kirų pleveno per kelis colius nuo mano galvos, spigiai kartodami: „Alp! Alp! Alp!“ Keletas sparnų galiukais kliudė man kaktą, – įspėjimas, kad esu per arti jų lizdų. Tų lizdų buvo tiek daug, kad nežinojau, kur statyti koją, juolab kaip elgtis. Galiausiai sustojau vienoje vietoje ir ėmiau stebėti.“ (p. 93)

Dėl poetinio kalbos stiliaus ir dėl originalios, netikėtos atsiminimų formos jie tampa dar paveikesni.

Skaitant šią knygą neapleidžia jausmas, kad tekstas apie gerves autorės ranka užrašytas ant balto popieriaus lapo, o iš pastarojo išlankstyta nuostabi origamio formos gervė, kuri nieko nelaukusi prieš mūsų akis atgyja – ima trimituoti ir šokti gervių šokį.

Tokie tad atsiminimai, tokia tad forma – paukščiai, nepaleidžiantys ir judantys, kaip ir gyvenimas.

Visa knyga bylote byloja, kad nors pastebime gyvenimą, bet dažnai sutelkę dėmesį į jo plunksnas pamirštame tai, kas svarbiausia: „Kormorano akis smaragdinė. Erelio gintarinė. Krago akis rubino spalvos. Ibio akis safyro spalvos. Keturi brangakmeniai atspindi paukščių sąmonę, paukščių, kurie yra grandis, siejanti dangų su žeme./ Sutelkę dėmesį vien į plunksnas, nė nepastebime paukščių akių.“ (p. 118)

Serija „Tikrosios patirtys“. Vilnius: Baltos lankos, 2010.