Thomas More. Utopija
Gintautas Mažeikis parašė ilgą prakalbą, pristatydamas 2010 m. pabaigoje iš naujo išleistą sero Tomo Moro populiarųjį kūrinį „Utopija“. Kūrinys dažnai priskiriamas kairuolių kūrinijai ir minties žaismui. Sakytum, „Vaga“ susocialėjo, laikant mintyje ir tai, kad prieš metelius perleido Karlo Marxo „Kapitalo“ pirmąjį tomą – „Kapitalo gaminimo procesas“.
Jau minėtame „Utopijos“ įvade, parašytame, mano galva, vieno iškiliausių dabarties Lietuvos protų Gintauto Mažeikio, yra vienas kitas gana naujas ir taiklus pastebėjimas. Tarkim, antiutopijos ir distopijos atskyrimas, lingvistiniai ir morfologiniai kasinėjimai vietose – iš pažiūros aiškiose ir nekėlusiose rimtesnių klausimų. Trumpai peržvelgiama utopijos sąvokos ir supratimo kaita masių bei filosofų galvose.
„Utopija“ susideda iš dviejų dalių – bendrų XVI a. problemų aptarimo ir mėginimo jas spręsti bei Rafaelio Hitlodėjo, jūreivio balsuotojo, pasakojimo apie lankytą tobulos harmonijos ir įstatų šalį Utopiją. Rafaelis kaip tikras kelių entuziastas pakeleivingais laivais nejučia atkeliavęs į U. salą tarsi ir privalo pranešti gerąją naujieną geriesiems Londono ir kitų miestų piliečiams.
Didis Renesanso moralistas ir praktikuojantis teisinguolis Tomas Moras iškepa blyną, kuriame sumaišytas tiek jo paties dvasininkiškumas, tiek kritika pernelyg uoliai Bažnyčiai, tiek negailestinga ironija laikmečio iškilūnams, kuri iš pirmo karto nebūtinai nepastebima.
Analizuojant Moro kūrinį, prieinama prie kelių galimų išvesčių: 1) ritmingas tiesaus kelio algoritmas, nelyginant gilios upės tėkmė; 2) ironiškas netikrų teisuolių pajuokimas/pakorimas; 3) bandymas sukurti naują žanrą ar, tikriau, kūrinį, perspjaunantį „Valstybę“ ar įprastus stoikų raštus. Kitaip sakant, egzistuoja didelė tikimybė įlipti į medį, tik panašų į tamstos Moro, klaidingai manant suradus tikrąjį.
Aprašoma Utopijos valstybės valdymo ir struktūros schema vietomis itin detali, kitur kiek paprastesnė ir iki galo neišpildyta, vietom patriarchalinė ir istorinė, kitur moderni ir naujadariška.
„Be žemdirbystės, kuria, kaip minėjau, verčiasi visi, kiekvienas dar mokosi kokio nors savo amato; vilnas verpti arba linus doroti, akmenskaldžio, kalvio, metalisto ar staliaus darbo. Galima sakyti, kad, be paminėtųjų, jų krašte nėra kito amato, kuris būtų reikšmingas ir vertas paminėti. Jų drabužiai, nors ir skirtingi kiekvienai lyčiai, vienišiems ir vedusiems žmonėms, bet visada vienodai sukirpti ir per visą gyvenimą nesikeičia: jie malonūs akiai, patogūs kūno judesiams ir pritaikyti šalčiui ir karščiui. Šiuos drabužius kiekviena šeima pati sau siuvasi. Jie kiekvienas mokosi kokio nors amato, ir ne tik vyrai, bet ir moterys. [...] Po vakarienės jie praleidžia vieną valandą žaisdami vasarą soduose, o žiemą – tose salėse, kur kartu valgo.“ (p. 116 – 118)
Ar įmanoma visuomenė, kuri būtų mažiau reguliuojama nei utopiečių, kartu vartojanti, kurianti ir kartkartėmis smagiai palėbaujanti? Kodėl įstatymai kuriami, o ne naikinami? Į klausimus knyga, matyt, neatsakys, bet protingi sufleriai dar niekam nepakenkė.
Iš lotynų k. vertė Leonas Valkūnas. Vilnius: Vaga, 2010
