Tomas S.Butkus. Miestas kaip įvykis: urbanistinė kultūrinių funkcijų studija
Tomas S.Butkus savo barbišku devyndarbiškumu jau baigia užsitikrinti vietą Lietuvos postmodernistų falangos avangarde. Kūrėjas daugmaž vienodai sėkmingai dalyvauja tiek muzikiniame undergroundo pasaulyje su grupe „Betoniniai triušiai“ (Tomas Butkus, Vadimas Korotajevas, Antanas Dombrovskij), tiek knygų dizaino kūrimo platybėse (idėjų dirbtuvės „Vario burnos“), taip pat darbuojasi ir kaip tikriausias architektas-mokslininkas, neseniai pristatęs urbanistinę kultūrinių funkcijų studiją – „Miestas kaip įvykis“.
Detalesnį miesto kaip įvykio pateikimą rasite knygoje, aišku, jei suprasite gana painų, sakyčiau, artimą Vytautui Rubavičiui mintijimą ir žodyną, vietomis gerokai perspaustą ir išstumiantį vidinę, svarbiausią mintį. Sakykime, tai gali būti pateisinama, atsižvelgiant į mokslinį monografijos stilių ir jos skiriamuosius bruožus. Vis dėlto kartkartėmis skaitytojas užliūliuojamas iteracijų gausa ir savitais autoriaus algoritmais: „Apibendrinant pridurtina, kad monadologinis principas gali būti aiškinamas ne tik kaip universali žmonijos apgyvendinto pasaulio sąrangos idėja, bet ir kaip elementari urbanistinio pasaulio konstrukcija. Ją reikšmingai papildo urbantektoniniai lūžiai, globalizacijos amžiuje tapę monumentalia architektūros siužetų eksponavimo erdve ir informacinių bei technologinių pokyčių fiksavimo vieta.“ (p. 94) Apskritai monografija atrodo gerokai ištęsta, taip, matyt, siekiant ją pritaikyti rinkai ar manant, kad 286 puslapiai yra kuo nors pranašesni už 95. Kad ir kaip ten, T.Butkus, interaktyviai jungiantis įvairių mokslų metodologijų elementus, stato save greta žymesnių XXI a. reiškinių ir būsenų tyrinėtojų, tiesa, knygos pradžioje pabrėždamas, nesuprasi, su rimtesne potekste ar šiaip sau, jog knyga turėjo išeiti dvidešimt metų anksčiau. Žinia, apie laiko atsukimą tokioje rimtoje aptartyje kalbėti nėra ko.
„Miestai yra ilgos ir sąmoningos, nors ne visuomet planingos žmonių kūrybos rezultatas. Tai unikali dirbtinė terpė; unikali dėl to, kad yra skirta ne tik žmonių, bet ir kitų gyvųjų sutvėrimų sambūviui užtikrinti. Kad ir stipriai antropogenizuota, gamtinė aplinka prisideda prie šios terpės kūrimo. Jūros, upės, ežerai, miškai, slėniai ir kalnai yra pagrindinė ir turbūt paskutinė miesto kaip formos tipologinė žymė.“ Miela ir tauru, kad Tomas atsisako eksploatacinio požiūrio į gamtą ir jos kūrinius, nesiūlydamas būdų, kaip dar veiksmingiau juos palenkti žmonių naudai ir iki pašaknų sukultūrinti numetant duotąją dieviškumo skraistę. Arvydas Šliogeris kalbėjo apie baimes, kito nesupratimą ir iš to kylantį masinį gamtos vertimą kultūriniais objektais, o monografijoje didesnių mitologizacijų ar transcendentinių posūkių sunkiai aptiksi.
Urbanistinė reprodukcija, anot Tomo, turėtų telktis ties apleistomis ir užmirštomis miesto teritorijomis, atkreipti dėmesį į neišnaudojamą kultūrinį potencialą. Bemaž visoje monografijoje apie tai ir šnekama. Skaitant knygą atrodo, tarsi tai būtų rimtas vakarietiškas mokslinis žlėgtainis. Taip autorius pristato save ne kaip eilinį agrarinį Lietuvos architektą, bet kaip rimtesnį autoritetingą asmenį, paruoštą citavimui ir susižavėjimo aikčiojimams.
„Miestas kaip įvykis: urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“ – tai veikalas, kurį rimčiau nagrinėti turėtų architektai ar Miesto plėtros departamento „chebrytė“. Paprastam mirtingajam monografiją bus smagu pačiupinėti, pasidžiaugti jos viršelyje išgraviruotais ornamentais ar uostyti „BALTO print / Logotipo“ spaustuvės dažus, bet knygos mintį ir srautus pagaus tik retais atvejais, kai Tomas S.Butkus nusileis iš dangiškųjų aukštybių ir paaiškins ūsuotiems kelių ir fabrikų darbininkams, kokia čia esmė, paprasta sklidinų bokalų ir rūkytų kiaulės kojų šnekta.
Į anglų k. vertė Aleksandra Fomina ir Jake MB Levin. Kaunas: Kitos knygos, 2011
