Viktoras Gerulaitis. Juozas Domarkas. Orkestro byla(1)
Ši išskirtinė knyga yra daugiau nei biografinė, daugiau nei memuaristinė, greičiau – istorinė, nes tai Lietuvos kultūros brandinimo okupacijos sąlygomis nuo „socrealizmo“ nulio ištisos pokario epochos paveikslas per Asmenį ir jo Kūrinį – Orkestrą.
Puošni knyga skirta neeiliniam Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro 70-mečio jubiliejui, o jau daugiau nei 45 metus šiam orkestrui šlovingai vadovauja vyriausiasis jo dirigentas maestro Juozas Domarkas. Su įdomumu skaitydama vos prieš Naujuosius pasirodžiusią knygą mintyse svarsčiau, kad pavadinimas galėjo būti ir kur kas skambesnis, pavyzdžiui, „Vilniaus filharmonijos orkestras – tai Juozas Domarkas“. Vis dėlto autorius muzikologas Viktoras Gerulaitis taikliai pasirinko „orkestro bylos“ intrigą, nes pokariu sukurti bemaž iš nieko pagrindinį reprezentacinį valstybinį simfoninį orkestrą reikėjo ne tik Titano kūrybinės ugnies, bet ir laimėti nelengvą „bylą“ prieš intrigas ir kitokius kliuvinius, kai jaunas lietuvių dirigentas ėmėsi šio uždavinio po studijų Leningrado konservatorijoje. Beje, pasiteisinsiu dėl Vilniaus filharmonijos orkestro pavadinimo, nes kultūros pasaulyje yra Londono, Niujorko, Berlyno, Tokijo filharmonijos orkestrai... Suprantu, kad pokariu įkūrus vienintelį simfoninį orkestrą jis gal ir galėjo būti „Lietuvos nacionalinis“, bet šiandien vis dėlto tapome šiek tiek kultūringesni ir jau turime net kelis simfoninius, kamerinius, operinius orkestrus įvairiuose Lietuvos miestuose. Tad ne tik atvykėliui, bet ir sveiko proto LT kultūros apologetui būtų kur kas įdomiau žinoti ir konkrečiai girtis Vilniaus ar Kauno filharmonijos orkestrais, Klaipėdos ar Plungės kameriniais orkestrais. Gal skaitytojams ši įkvepianti knyga suteiks ir dar geresnių minčių. Pokaris okupuotoje ir nuo laisvo pasaulio atskirtoje Lietuvoje ypač didelius uždavinius kėlė gimusiems su kultūros žyme kaktoje. Vienas jų – Juozas Domarkas, kuris pasakoja apie savo kelią į muziką, šeimos biografiją, muzikinę pokario aplinką Lietuvoje, dirigavimo studijas Leningrade, kurios suteikė galimybę tapti pagrindinio ir vienintelio anuomet Lietuvos simfoninio orkestro kūrėju. Štai ši pastaroji istorija yra bemaž feliniška, nes Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro kūrimas yra tarsi visos Lietuvos kultūros brendimo alegorija pokariu iki Nepriklausomybės išsipildymo. Ne tik J.Domarko prisiminimų atviravimai ir nestokojantis humoro įdomus tekstas, bet ir archyvinės nuotraukos šiai knygai suteikia „nacionalinę“ bibliografijos hierarchiją. O dar svarbiau, kad būtent tokios knygos atveria tikrąjį supratimo gylį – kokį milžinišką kultūrinį šuolį patyrė Lietuva. Šiandien belieka nesugriauti muzikinės kultūros pamatų, kuriuos didvyriškai klojo tokie milžinai kaip Juozas Domarkas. Ypač šią knygą rekomenduočiau švietimo ir mokslo ministrams. Tiesa yra viena ir amžina – sugriauti labai lengva, o sukurti ne visi turi gebėjimų. Tad skaitykime ir pašlovinkime Lietuvos didžiuosius!
Vilnius: Versus Aureus, 2010
