Viktoras Gerulaitis. Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos(1)

Tai – autentiška modernistinė knyga: baltojo europiečio vyro maršas per istoriją muzikos srityje. Istorija genijų, kurių gyvenimas – Šlovė, Auka ir Pavyzdys.

 Ar gali būti kitaip su klasikinės muzikos istorijos populiariu atpasakojimu, nežinau, nors prisimenu kiek kitokį, biografinį pasakojimą „F.Nietzsche ir Cosima Wagner“.

V.Gerulaitis rašo, kad muzika, be kitų dalykų, – „dinamika ir meilė“. Šiuo atveju reikiamas žodis yra „valia“, t.y. objektu, stebiniu netampąs aktyvumas. Taigi, kai moteris atsiduria opozicijoje muzikai, tai ne froidiškas „slip of tongue“ (liežuvio paslydimas, – red.), o „jos vietos“ konstatavimas. Kita vertus, pakylėtas deklamavimas to Genijaus su dviem moterimis – Muzika ir Moterimi – trikampio scenarijaus gali būti retoriškas: pasakotojas lyg vakarieniautų su skaitytoju žvakių šviesoje ir su vyno taure – visą vakarą kalbėdamas tylinčiam ir apsalusiam Kitam, į kurį vis dirsčiojama laukiant reakcijos. Taip, maždaug tokias V.Gerulaičio radijo laidas, pvz., „Tautos balsas“, ir prisimename.

Bet flirtas išgaruoja, kai reikia apibūdinti vieno ar kito kompozitoriaus gyvenimo laikotarpį ir sąlygas, kuriomis formavosi tiek jų individualybės, tiek pati to laiko klasikinė muzika. Ji turi pradžią ir prielaidas bei tikriausiai turi pabaigą, t.y. ji dialektiška. V.Gerulaitis išryškina klasių kovos pėdsakus kompozitorių kūryboje ir gyvenime beveik kaip marksistas (skyriuje „Kiek kainuoja šedevras?). Į šį klausimą detaliai atsakoma papasakojant muzikos raidą pagal jos finansavimo būdą nuo Renesanso iki popmuzikos gimimo. XVII a. apšviestiesiems monarchams parenkamas stipresnis žodis – „despotai“, o skyriuje apie Dvoržaką, kur jis, kaip I.Newtonas, padaromas parlamento nariu, pratrūkstama tikriausiu respublikonišku (gerąja prasme) įniršiu: „Dvoržaką [...] nuvedė į dešiniojo sparno paskutinį krėslą. Prie jo prieidavo grafai, baronai, kunigaikščiai ir kitokie politikos mėsininkai, meilinosi, prisiekinėjo esą jo mūzos gerbėjai, reiškė pasitenkinimą, kad mato jį savo draugijoje“ (p. 260). Ar ne bjaurybės? Ir kai autorius nebe pasakoja, o išsako savo jausmus ir apmąstymus, pasitraukimo iš „žmonių ir žmonelių“ pasaulio pas Mozartą poziciją, tai jis žino ir sako, iš kur traukiasi: „Nei viršininkų, nei algos dienų, nei darbo biržos, nei rusakalbio ar lietuviakalbio bandito.“ Šis žvilgsnis budrus, čia esama moralinio šališkumo, tai garbingas žvilgsnis ir balsas. Ir dėl to norisi manyti, kad anas flirtavimas ir aikčiojimas yra veikiau ne autoriaus stiliaus bruožas, bet tai, kas priimtina gildijai. Taip manyti leidžia ir vieta apie muzikos pamokas – marksistinė analizė, atskleidžianti, kaip prie pianino staklių gaminama nematoma muzikos medžiaga: „privačios pamokos“ – tai reiškinys“ (p. 256), nes (mėgėjiškas) muzikavimas priklausė iš kilmingos panelės pageidaujamam išsilavinimui, ir dažnas profesionalus muzikas dirbo perdavinėdamas neverbalius kūno kalbos ir judesių technikos dalykus, ir prasidėdavo „privačių pamokų“ meilė, t.y. muzikinis išsilavinimas būdavo perduodamas „paidėjos būdu“. Skaitai ir aišku.

Kita vertus, šiek tiek revoliucijos galima paieškojus rasti bet kur, įskaitant net pokalbių su V.Bagdonu knygą. Bet V.Gerulaičio opusą aš renkuosi pagirti – kodėl? Viena iš priežasčių yra ta, kad ši knyga ir apskritai klasikinės muzikos istorija leidžia ryškiais pavyzdžiais – mirtimi, aistra, laikraštiena, valstybėmis, karietomis – vaizduotėje užildyti XVIII– XIX amžių, kurį tikriausiai dažnam užgožia XX a. su jo tragedijom ir emblematiškesnės Renesanso, Viduramžių epochos. Bet kita priežastis būtų tokia: tai, kas vaizduojama filmo „Malholando kelias“ scenoje teatre, kur dainininkės balsą visiškai dengia identiška jos dainai fonograma, ir mergina krenta apalpus (?) nuo išsekimo (?), o daina tęsiasi toliau, – šią sceną galima laikyti atspindžiu to, kas vyksta su menu ir viešąja erdve apskritai – adresatai, publika ima matyti viešumą tik kaip manipuliaciją, kaip kažką, po kuo slepiasi svetimas, piktavalis interesas. To pavyzdys yra sąmokslo teorijos, į kurias visi, išskyrus humanitarinius specialistus, slapta yra įnikę. Reiškinio pažinimas dialektiškai – su pradžia ir ištakomis, su pėdsaku to, ką reiškinys išstumdamas keitė, – leidžia vėl patirti jį kaip tęsinį žmogaus, o ne, tarkim, identiškai kaip žmogus atrodančios reptilijos iš kitų dimensijų.

Vilnius: Tyto alba, 2011.