Vytautas Landsbergis. M.K.Čiurlionis. Laiškai Sofijai

M.K.Čiurlionio genialumas, beprotybė, ankstyva mirtis įsilieja į lietuvių kankinystės pietetą ir tikrai yra jo ne antipatiškas, bet turbūt iškiliausias objektas.

Ką mums reiškia M.K.Čiurlionis, apibūdino I.Degutienė. Pasak jos, M.K.Čiurlionis, kaip retas (!) kitas menininkas, sieja (o ne skiria) „kultūras, tautas ir valstybes“, o jo paveikslą „Karalių pasaka“ galima atkoduoti kaip mūsų būsimo tautinio atgimimo istoriją. Anot jos proginės kalbos per Pasaulio kultūros dieną, istorinėje arenoje viena kitą keičia „sambūvio formos“, kurių eiga neretai yra apgailestautinas regresas, bet virš šio vyksmo iškilusi išminties ir taikos „dvasia“ – tokia kaip M.K.Čiurlionis – gali, pvz., į sintezę sujungti liaudies dainas, Europos kultūrą ir bažnytines giesmes. N.Rerichas jai – „kitos tautinės kultūros kūrėjas“. Be tautiškumo akinių žmogui neįmanoma iš principo antnacionalinė teorinė žiūra, o nusiima tuos akinius tik tokie žmonės kaip bolševikai – jų veiksena yra radikalizmas, o tautinio ribotumo atsisakymas yra barbariškas, o ne išlaisvinantis. Nėra priežasčių manyti, kad ji kalba nerimtai; šios vizijos nuostabus belaikiškumas yra, be abejo, jos sąmoningai prisiimtas projektas.

Būtent dėl M.K.Čiurlionio svarbos neokonservatyviam tautinio tapatumo rekonstrukcijos/steigimo projektui ir reikia „pažymėti“ recenzija šią prašmatnią, proginę (paskelbti M.K.Čiurlionio metai) knygą. Savo asmeniu ir tragiška biografija jis įkūnija iliuziją, kad galimas paralelinis pasaulis – iš tautinių vaizdinių nuaustas kosmas su Rex jo mandalos centre ir t.t. M.K.Čiurlionis įsitvirtinęs populiariojoje lietuvio savimonėje kaip tokio dvasingumo žynys iš prigimties – pasak S.Gedos, „saularegis, vengiantis mėnulio“. Iš tiesų tai „kilnaus laukinio mitas“, kuris vis limpa lietuviams, kaip kad visai adekvačiai susirūpina tautininkas M.Kundrotas. Kaip tokia figūra M.K.Čiurlionis apdovanotas maginėmis galiomis, kaip, pvz., visi žmonės, kai būna įsimylėję, taip pat kaip audra ir jūra.

 Kita vertus, žmogui dažnai nepakanka savo natūralios magijos, jam prisireikia Freudo ar Marxo juodaknygių, o jei tos „nelimpa“ – kokio nors „opiumo liaudžiai“. Pvz., Lietuvoj esama ir sąmoningos, daugiau ar mažiau atviros M.K.Čiurlionio kaip mistiko recepcijos. K.Stoškus dar 1978 m. „Etikos etiuduose“ žinojo apie paveikslą „Tiesa“, kad jo degantys angelai „visiškai atspindi jogos praktiką, kontroliuojančią mintis ir protą“ . O Perkūno šventyklos entuziastas dr. E.Mažintas teigia, kad M.K.Čiurlionis „turėjo burtininko, mago, aiškiaregio, žiniuonio gebėjimų“ ir net papasakoja atvejį, kai M.K.Čiurlionis užkerėjo (žvilgsniu) antilietuviškai nusiteikusį lenką kunigą. Psichiatrė D.Survilaitė cituoja sesers atsiminimus, pagal kuriuos išeina, kad tuo tikėjo ir pats M.K.Čiurlionis, eksperimentavęs su hipnoze ir telepatija, sugebėjęs padaryti taip, kad liautųsi galvos skausmas... E.Mažintas, rodos, yra pakankamai susipažinęs su XIX a. okultizmu ir išties įtikina, kad šio pobūdžio teorinės ir praktinės žinios menininkui buvo prieinamos. Rašytojas (J.Ivanauskaitė, V.Jasiukaitytė, o ir J.Skablauskaitė, kurios peizažas džiugina tamsesniais atspalviais) gali angelais ir „Rytų kosminėm legendom“ apgyvendinti ne tik savo kūrybą, bet ir biografiją. Nėra jokių priežasčių manyti, kad M.K.Čiurlionis nepasielgė panašiai, ir iš tiesų ne tiek svarbu, kaip giliai jis „įdarbino“ okultizmą. Tačiau, norint alternatyviai perskaityti šią knygą, galima įsivaizduoti jį kaip „iliuminatą“ iki galo.

 Taigi kokia tai knyga? Tai – „knyga princesėms“ su auksiniu Genijaus parašu, pasakojanti idiliškos meilės istoriją. Ją skaitant kartu jaunų žmonių akys gali susitikti ir nutikti, kad „tą naktį mes daugiau nebeskaitėm“ (Dantė). Toliau jų susirašinėjimai nužymi „tragišką likimą“ – vyro menininko ir jo mylimosios šeimos įtampa, jo kelionė į didelį miestą ieškoti pripažinimo ne laiku, tada liga ir mirtis. Knygos kompozicija įtaigauja aukos logikai – M.K.Čiurlionis artėja prie savo „mental breakdown“, nes genijų lemtis – Auka. Tai atmetę pamatytume žmogaus žlugimą, atkartojantį tam tikro politinio projekto iškilimą ir žlugimą, ir šį paralelizmą galima plėtoti kitaip, nei V.Landsbergis ir I.Degutienė. Su M.K.Čiurlionio lemtim susipina ir Jos auka Jam, ir gaila, kad nespėsiu pakalbėti apie tai, kaip čia manifestuojasi moters dženderis. Toks O.Weiningeris teigė, kad moteris – blogiausias genijaus draugas, kad santykiai ir Santykis su Ja yra Jo nuopuolis. Pašalinus iš šios schemos žmogiškąjį krūvį, t.y. tikras moteris, kurių atžvilgiu tai šovinizmas, šią schemą galima be nuostolio pritaikyti neoromantinės mūsų poezijos kosminei moteriai Lietuvai „akim tyrųjų ežerų“. Štai XIX a. valstiečiai jų spontaniško kūrybingumo sapnų sietuvos sutartinėse. Kas nors, kam jos mielos, gali „sukryžminti“ jas su spiritizmo ir mesmerizmo eksperimentais iš C.Flammariono, ir su E.Levio okultizmu. Su šiuo vaizduotės pasauliu tu užsiangažuoji nacionalistiniam projektui, kurio atstovai kažkodėl pakenčia šį „crazy“ kosmosą ir tavo asmeninį keistumą, ir jau tai turėtų kelti įtarimą. Tu pasitelki maginę valią, bet toliau tavęs laukia „Juodasis Peterburgas“, kuriame maginė valia, t.y. sugestija, nebeveikia, nors jos pakako sustabdyti namiškių gendančio danties skausmą. „Juodajame Peterburge“ tamsu iki haliucinacijų, iki „mental breakdown“. Policinės valstybės kontoros, keršto tau už „fancy“ kaklaraištį norintys darbininkai, elito klasės bedvasis šaltumas, kurį ten bandė pramušti kitas burtininkas Rasputinas – visa tai pareina ne nuo maginės valios ir net ne nuo karmos valdovų, o nuo marksistinės ekonominės determinacijos. Šis atsimušimas lauks ir tų žmonių, kurie nuoširdžiai „įdarbina“ M.K.Čiurlionio tipo (tautinį) dvasingumą mūsų laikais, ir šia prasme turima knyga yra ne vien opiatas.

Vilnius: Baltos lankos, 2011