Lietuvis lietuviui – cepelinas?

Gal jau pribrendo reikalas Lietuvoje skelbti akcijas už neėdimą artimo savo.

Cepelinas yra neišvaizdus. Jis pilkas ir sunkiai virškinamas. Aplietas keptais kiauliniais taukais su spirgiais ir dar įtėkšta riebios grietinės. Jo komponentai nedera pagal jokias maisto derinimo teorijas. Jo gamyba trunka ilgai ir yra varginanti. Tas, kuris nėra išleidęs į pasaulį bent tūkstančio cepelinų, geriau tegu nebando ruošti šių pilkų kukulių vakarėlio savo svečiams – cepelinai nenuspėjami ir kaprizingi, jie gali subirti, ištirpti virale arba apsimesti guma. Lietuviškas nacionalinis? Net ir pats šio patiekalo pavadinimas nelietuviškas, jis kilęs nuo dirižablio Zeppelin, kurį sukonstravo Ferdinandas von Zeppelinas 1900 metais. Lietuviai apskritai bulves atrado tik prieš trejetą šimtų metų, turbūt paskutiniai Europoje, o bulvių patiekalai Lietuvoje paplito XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje per karčemas, kurių savininkai, dažniausiai žydai, maitino nuvargusius keliautojus pigiais, sočiais ir neišlepusiam vežiko gomuriui tinkamais bulvių patiekalais. Tačiau sovietmečiu, kai trūko mėsos, išpopuliarėjusiais cepelinais didžiuojasi lietuvių kilmės šeimininkės net ir anapus Atlanto, ir statistiniai lietuviai, alpdami nuo viduržemiškų karščių, šių laikų karčemose pietums mielai ir toliau užsisakinėja cepelinus, gausiai juos laistydami alumi. O tada – būna ir taip – apsunkę ir suirzę kabinėjasi vieni prie kitų, barasi, rokuojasi, skundžiasi, kaip sunku, apkalbinėja pažįstamus ir ekranuose ar „glianciniuose“ spaudiniuose matomus nepažįstamus, keikia valdžią, kurią patys išsirinko, skaičiuoja svetimas nuodėmes ir svetimus pinigus ir verkia praeitų laikų, kai bulvės dar tik žydėjo...

Ar tais laikais, kai bulvių dar nebuvo, kai medžiokliai kepė šerno kulšis, o paprastas sodietis graužė virtas ropes, kanapių užpilu pasigardinęs, lietuvis lietuviui irgi buvo gardžiausias nacionalinis patiekalas? Ar tik cepelinus atradus tokiais virto? O gal dėl to ir išlikome, kad net patys sau lietuviai sunkiai virškinami? Lietuviams amžinai pritrūksta erdvės ir laisvės, kaimynai trukdo gyventi ir kurti tobulus gyvenimus, ir todėl visais laikais, kaip pasakose sekama, jie keliavo laimės į svečias šaleles ieškoti. Deja, kur benubėgsi, kur beapsistosi, ten pirmiausiai rasi save. Ir savo kaimyną.

Ar reikia jį suėsti? Net jei jis mums nepatinka. Latvijoje, skelbia žiniasklaida, jau gydo nuo kanibalizmo. Gal jau pribrendo ir Lietuvoje reikalas skelbti akcijas už neėdimą artimo savo? Ir šūkius: „Žmogus žmogui – nevalgomas“, „Lietuvi, prikąsk liežuvį“, „Lietuvis lietuviui – ne cepelinas“, „Už teisę džiaugtis savimi beigi pasauliu“ ir pan. Siūlykite daugiau. O gal apskritai reikia klausti, ką šiais laikais reiškia būti žmogumi? Džiugiai į pasaulį žvelgiantiems optimistams ir sekasi lengviau, ir jie turtingesni yra, nes neturtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam vis maža, vis trūksta…

Neseniai tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Freedom House“, tirianti ir kasmet skelbianti politinių ir pilietinių laisvių rodiklius, jų svyravimus ir tendencijas, pristatė savo pastebėjimus ir išvadas, susijusias ir su Lietuva. Pernai, pasak organizacijos ekspertų, Lietuvoje išaugo apatija, žmonės dar labiau nusivylė politika, o žurnalistikos lygis krito. „Žurnalistikos kokybė ir toliau blogėjo, o nacionaliniai transliuotojai atsisakė analitinio turinio ir sergėtojo vaidmens“, – teigia organizacija „Freedom House“. Kartais kai kurie žurnalistai viešuosiuose debatuose su pasididžiavimu save vadina sarginiais šunimis. Kokią kokybę gali šunys sukurti? Sarginiai šunys loja ir kanda svetimiems, tačiau laižo maitinančią juos ranką. Tuomet ir kyla klausimas, kieno toji rankelė, supanti žiniasklaidos lopšį? Gyvename taigi žiniasklaidos kuriamame pasaulyje. Vartotojui reikia naujienų? Ar ne bloga naujiena yra gera naujiena? Kad kvapą užgniaužtų, kad sukrėstų? Net jei ir bus persūdyta kiek, nukrypstant nuo faktų, pabarstoma melo ar šmeižto pagardų, kurstant neigiamas emocijas, efektas bus pasiektas, skaitytojas sukrėstas, jis smalsiai rakinės blogąsias naujienas ir piktinsis, stebėsis, baisėsis. Ir keiks šalį, kurioje patys gyvena, valdžią, kurią patys išrenka, įstatymus, kuriuos patys laužo, korupciją, kurią patys pateisina, o apsunkę nuo sunkiai virškinamo pilko pesimizmo pasyviai lauks, kol ateis kažkas ir „padarys tvarką“. Tokių mūsų gelbėtojų nuo mūsų pačių Lietuvos istorijoje jau buvo ne kartą. O jei mūsų piliečiams savi namai taps tokie nemieli, kad juose gyventi nebesinorės? Pirmiausiai žodžiais ir kuriame savo realybę. O tada jau seka veiksmas. Gal nutiks, kaip toje pasakoje apie ožką, kuri nepatiko jos šeimininkui. Nuvedęs turgun parduoti, visaip ją peikė, taigi nė vieno pirkėjo ir nesulaukė. Jo beviltiškas pastangas atsikratyti ožkos stebėjęs žmogus pasisiūlė ją parduoti. Surengė, kaip dabar pasakytume, puikią viešųjų ryšių akciją, išgyrė ožką taip, kad, pirkėjams suplūdus, net aukcioną teko skelbti. O visą tą šurmulį stebėjęs šeimininkas galiausiai ožkelę glėbin čiupo ir nebesutiko jos parduoti. Mat, kol iš šono neišgirdęs, nė nežinojęs, kokia puiki ji yra. Nežinia, kuo baigėsi ta istorija, bet optimistiškai tikiuosi, kad šeimininkui ta pačia ožkele neteko susimokėti už reklamą.

„Man įdomu čia gyventi dar dėl vieno dalyko, – kalbėjo man Kazys Almenas, fizikas, atominės energetikos profesorius, rašytojas, keliautojas, išmaišęs įvairiausias pasaulio vietas, užaugęs Nebraskos valstijoje JAV ir dabar gyvenantis Vilniuje. – Mes turime įvairų ir žmogaus gyvenimui tinkamą klimatą, turime daug gėlo vandens ir mūsų tokiame plote yra palyginti mažai. Palyginimui – Belgijoje, Olandijoje ir Liuksemburge dabar gyvena arti 30 milijonų žmonių. Teritorija panaši, klimato juosta panaši, tik gyventojų dešimteriopai daugiau nei Lietuvoje. Tai reiškia, kad visą erdvę, orą, miškus, ežerus dalijasi daugiau žmonių. O visa kita – valdymo formas, informaciją, žinias, techniką ir pan. – galime turėti tokią pačią, kaip turi belgas ar olandas. Lietuva tiesiog pasmerkta būti sėkminga Europos valstybė.“

Tam reikia tik mažutės smulkmenos, – kad pamiltume save ir artimą savo, mylėtume savo šalį tokią, kokia ji yra. Kokią patys kasdien kuriame. Kad neskandintumėme jos kritika ir panieka, o išmoktume gėrėtis. Džiaugtis ja ir didžiuotis. Ir savimi.