Apie gerą vardą ir atpirkimo ožį

Apie koalicijos sėkmes ir nesėkmes bei apie a.a. A.M.Brazausko Lietuvą.

Anksčiau naujagimio vardas būdavo slepiamas iki pat paskutinės krikšto minutės. Mat, tikėta, kad piktavaliai, sužinoję tik gimusio kūdikio vardą, gali vaikučiui pakenkti ar kaip kitaip magiškai jį veikti. Prietarai? Galbūt. Nilsas Boras, paklaustas, ar jis, garsus mokslininkas, tiki prietarais, nes prie jo namų durų prikalta pasaga, atsakė: „Netikiu. Bet tegu ji kaba. O jeigu tai veikia?“

Dar tik suplanuoto kūdikis vardas irgi buvo gražus sugalvotas – Visuomis. Vardas, Vydūno sumąstytas, jo dramoje „Prabočių šešėliai“ įkūnytas. Visuomis buvo žynys, sergėjęs tautos dvasią. Ar Visuomis Holding Company su septyniais supervadybininkais būtų sergėjęs, jei ne dvasią, tai bent visą valstybės turtą? Niekas nežino. Dar negimusio kūdikio vardas buvo paviešintas, nutampytas, nužiūrėtas, interpretuotas ir perkeistas. Jo planuotojai nesugebėjo net bendražygiams savo idėjų dorai išaiškinti ir jų entuziazmu užkrėsti. Juolab žodis „holdingas“ taip pat dar nuo EBSW laikų žmonėms kelia nekokius prisiminimus. Kodėl ne valstybės turto valdymo įmonė? Ir tie mistiniai septyni superskaidrūs supervadybininkai šalyje, kur vienam iš valstybės fondų – „Sodrai“ – jau metai nerandama vado, o šių metų tyrimų duomenimis, 61 nuošimtis gyventojų pateisina kontrabandą, taigi tarp Lietuvos piliečių vis mažiau lojalių įstatymams ir vis daugiau traukiasi šešėlin. Ir premjero pavardė stabiliai laikosi pirmoje labiausiai tautos nemėgstamų politikų eilutėje.

„Geriausios A.Kubiliaus savybės – strateginis mąstymas, taktinis nuovokumas, pasiryžimas imtis nedėkingiausių darbų siekiant išjudinti plataus užmojo projektus“, – tvirtina leidinys „European Voice“. Tokį premjerą mato užsienio stebėtojai? Pasak europietiškų balsų, nesvarbu, kad Lietuva išvengė bankroto ir jos ekonomika atsigauna, „problemos esmė – charizma: Kubilius jos neturi“...

Neturi? Žodis „charizma“ yra graikiškos kilmės, ir jo reikšmė – „dovana“. Žodyne šis žodis taip pat apibūdinamas kaip „ypatinga Dievo malonė ar talentas“. Gal būti nemėgstamiausiam irgi charizmatiškos asmenybės ženklas? Tarsi dykumon varomas atpirkimo ožys, nes jam priskiriamos vos ne mistiškos galios būti atsakingam už viską, kas vyksta Lietuvoje. Jis – tarsi sporto komandos treneris. Jei komanda laimi, visi džiūgauja – mes laimėjome, o jei pralaimi – treneris kaltas, nes jie pralošė... Tapatinamės su laimėtojais? Gal ir esame laimėtojai? Niurzgame, pykstame, dejuojame, nepasitikime, bet galiausiai laimime? Bronza nėra auksas, bet, skirtingai nuo sidabro, tai – laimėtojų apdovanojimas. Ir visa laimė, kad Kęstutis Kemzūra buvo laisvas krepšininkus į savo komandą kviestis pats, o ne pagal kokias nors koalicines sutartis ar Viešųjų pirkimų įstatymą...

Kiek premjeras ir jo komanda laisvi rinktis? Pakankamai. Kiek laisvi aiškinti savo sumanymus? Visiškai. O kiek aiškina? Kasdien. Ir kiek yra girdinčių? Ar mes, Lietuvos piliečiai, patys esame gana laisvi išgirsti, kas yra sakoma, ir matyti, kas yra daroma? Atskirti klydimus nuo nusikaltimų? Pripažinti klaidas ir pasidžiaugti laimėjimais?

Dažnas mano, kad pagrindinis gyvenimo tikslas – laisvė. O budistai kalba apie žmogų kaustančias grandines, kurios neleidžia mums tapti laisviems. Geležinės grandinės – tai prisirišimas prie materialių dalykų: kvaišalų, kūno, turto, tai įvairios aistros, pykčiai, pavydas, veikimas prieš kitus. Auksinės grandinės, pasak budistų, ne lengvesnės, nors ir labiau blizga. Jos riša žmogų prie dalykų, kurie yra tarsi ir geri. Sakykim, garbingas asmuo (ar institucija), įpratęs būti teisus visur ir visada, įpratęs, kad jo nuomonė gerbiama, reputacija nepriekaištinga, o žodžiai svarūs, suklysta, paslysta, o gali būti ir neteisingai apkaltintas. Kad ir kokioje padėtyje beatsidurtų, jis siekia išlaikyti savo teisumą, siekia nuslėpti nepalankias aplinkybes ar faktus, aiškina ir aiškinasi, užuot nesukęs galvos dėl to menamo dalyko, vadinamo reputacija, kuriuo slapčia puikuojasi ir viešai gina. Didžiosios bėdos prasideda ne dėl reputacijos, kitaip tariant, nuomonės apie vieną ar kitą asmenį, griovėjų, o tada, kai nebe žmogus valdo savo vardą, bet vardas pradeda jį valdyti.

Puikiausias pavyzdys – mūsų prezidentai ir tai, kas vyko ar tebevyksta su jais ir aplink juos.

Sakykim, a.a. prezidentas A.Brazauskas. Atrodo, ilsėtųsi ramybėje, tačiau aistros apie jo vardą siautėja nuo pat laidotuvių. Antroji sutuoktinė, testamentu nepatenkinta, viešai apmaudą lieja, milijonus varto ir iš valstybės rentos reikalauja, rokiškėnai bronzinio Prezidento neatpažįsta... Istorija dar įvertins jo tikrąjį vaidmenį. Ar jis buvo geras žmogus? Kažkam – galbūt. Manau, kad visi širdies gilumoje esame geri žmonės, tik kartais elgiamės bjauriai. O ypač, kai įgyjame galią. Viena iš sparnuotų frazių, paleistų A.Brazausko, – „Vsio zakonno“. Ir butaforinių Valdovų rūmų statymas, „Alitos“ ar „Draugystės“ mįslingas privatizavimas bei draugiškos dovanos meilužei, kurią, Egipte užpaparacintą, buvęs prezidentas per dvi dienas ir vedė. Ar iš to greitumo abu buvo spėję išsiskirti? Kristinos Brazauskienės Butrimas paslaptingai šypsosi ir aiškina – „informacija brangi, taigi – mani mani“. Mokėk – ir gausi. Kaip kokiam suteneriui raudonųjų žibintų rajone.

Ar Lietuva būtų kitokia, jei Algirdas Brazauskas, kaip estų buvęs kompartijos veikėjas Arnoldas Ruitelis, būtų laiku pasitraukęs iš politikos lauko? Greičiausiai, taip. Ir Lietuva gal nebūtų „pasodinta“ ant rusiškų dujų adatos. Ir gal dar daug kas būtų kitaip. Ir net socialdemokratai galbūt būtų normali vakarietiška partija, o ne Algirdo Brazausko išdresuota ir Kristinos Brazauskienės šokdinama auksinė žuvelė. (Ak, tos senos liaudies pasakos: „Kai goduolė turtuolė prasižiojo žodį tarti, tai iš jos burnos rūpužės krito, o brangakmeniai, kurių pilnas kišenes prisikrovus buvo, ėmė tirpti ir degutu išsiliejo“...)

Prieš dvidešimtį metų idealistų idėjos apie laisvę rado atgarsį tautiečių širdyse ir virto nepriklausomybe. Deja, pragmatikai perėmė valdžią, ir dvidešimtį metų Lietuva puvo korupcinių valdovų šešėlyje. Šiandien idealistai siekia energetinės laisvės ir nepriklausomybės, valstybės jėgos – nes energija ir yra jėga. Ar pavyks jos sukaupti tiek, kad nudegtų grandinės?

O atpirkimo ožį, ant kurio simboliškai būdavo sukraunamos visos tautos nuodėmės, mušamą ir niekinamą išvarydavo į dykumą...