Ar tikrai blogis – iš interneto (1)

„Facebooko” pasimatymo tragediją autorė siūlo narplioti pasitelkus Maskvos Patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininko, Volokolamsko metropolito Hilarijono ir Mažojo Princo išmintį.

Dviejų paauglių – trylikametės ir keturiolikmečio – internetinė pažintis baigėsi tragiškai. Mergaitė tikėjosi sutikti draugą, o rado mirtį. Ko tikėjosi berniukas? Lėlės, kurią sulaužęs numetė? Daikto?

Žiniasklaida pažeria detalių. Tėvo auginama mergaitė iš provincijos, kurios mama dirba Vokietijoje, „sunkus“ sostinės paauglys iš išsiskyrusios šeimos, augantis tik su mama, guminė smaugvirvė – beje, gumines virveles naudoja narkomanai, vartojantys intraveninius narkotikus, – „Facebookas“, nesaugus internetas ir jo pagundos bei priklausomybės... Blogis atėjo iš interneto? Pasak psichologo Pauliaus Skruibio, mūsų visuomenė yra žiauri, todėl nėra ko stebėtis, kad ir paaugliai elgiasi žiauriai. Agresija yra nukreipta tiek į save, tiek į kitą. Mūsų tautos žmonės žudosi ir žudo, čia ir svetur, o kas antra šeima suyra. Žmogus ieško žmogaus, o ką randa? Vergą komercializuotos ir seksualizuotos propagandos išplautomis smegenimis? Vartok, pirk arba mirk... Kaip teigia Maskvos Patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininkas, Volokolamsko metropolitas Hilarijonas ekumeninės konferencijos „Krikščionys iššūkių šeimai akivaizdoje“ skaitytame pranešime „Seksualinės revoliucijos įtaka dorovinio klimato ir socialinių–ekonominių santykių šiuolaikiniame pasaulyje pasikeitimui“, rinkos ekonomikoje ypatingas dėmesys skiriamas žmogaus seksualumui, kuris seniai tapo paklausia preke globalinėje vartojimo rinkoje. Pasak Hilarijono, „rinka mėgina skverbtis į tokias ligi šiol nepavaldžiomis jai laikytas sritis kaip tikėjimas, kultūra, moralė, patriotiniai jausmai. Dabartinėmis sąlygomis rinka siekia viską paversti preke, kurią galima parduoti arba panaudoti kaip vartojimo troškulio stimuliavimo priemonę“. Viską, taigi ir žmogų.

Ar tie vaikai netapo požiūrio į žmogų kaip į vartojimo priemonę aukomis? Ir ar neteisus kunigas Andrius Narbekovas, šioje ekumeninėje konferencijoje kalbėjęs apie jaunimo lytiniu švietimu prisidengusią didžiulę nužmoginimo industriją. Savo pranešime jis priminė, kad „žmogus sutvertas kaip vyras ir kaip moteris pirmiausia bendrystei – Homo est animal socialis; tam, kad turėtų galimybę tapti tobulas, nes tik bendrystė veda į tobulumą. Vyras ir moteris – visiškai skirtingi, bet vienodai vertingi ir turi vienodą žmogiškąjį orumą“. Pasak A.Narbekovo, šiandien labai daug kalbama apie vaikų ir paauglių lytinį švietimą ir priekaištaujama, kad lytiškumo ugdymas yra nepajėgus apsaugoti vaikų nuo visokio blogio ir parengti juos šeimos gyvenimui. Signatarė Nijolė Oželytė televizijos laidoje išsakė nuomonę, kad lytinis švietimas mokyklose turi būti dėstomas nuo pirmųjų klasių. O gal vis dėlto reikia skirti lytinį švietimą nuo lytiškumo ugdymo? Kūnas yra sielos šventovė, ar neturi pirmiausia būti mokoma žmogų mylėti ir gerbti, Jį ir Ją, su visu kūnu ir siela, nedaloma nuo kūno? Ar įmanoma išmokti mylėti žmogų, kai žinai, kad juo galima bet kada pasinaudoti savo trumpalaikiam malonumui? Ir kad jį bet kada gali pavaduoti kitas? Kai du žmonės, net ir ištarę... „ir džiaugsme, ir varge...“ tuojau stengiasi pamiršti tuos žodžius arba traktuoja juos kaip bereikšmę formulę, ar, ištikus santykių krizei, atras stiprybės išbūti kartu? Ką kalbėti apie vaikus, augančius aplinkoje, kurioje net ir suaugusiajam nebėra į ką atsiremti? Mažajam Princui lapė kalbėjo: „Aš negaliu su tavimi žaisti. [...] Aš neprijaukinta. Tu turi mane prisijaukinti.“ Mažajam Princui pasidomėjus, ką reiškia „prijaukinti“, lapė atsako, kad tai yra „užmegzti ryšius“. „– Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet, jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.“

Ar rinkos visuomenėje reikia – vienintelio ar vienintelės? Reikia vartotojų. Ir daug. O jei kas sulūžta ar yra sulaužomas, jo vietą pakeis kitas. O gal ši dviejų vaikų tragedija yra ženklas? Gal jų auka privers susimąstyti?

Pablo Casalsas, ispanų violončelininkas ir poetas, rašė:

Kaip mūsų vaikai mokykloje mokomi

kas gi jie yra?

Kiekvienam šių vaikų reikėtų pasakyti:

Ar žinai, kas tu esi?

Esi stebuklas!

Visame pasaulyje nerastum vaiko,

panašaus į tave.

Milijonai metų praėjo,

Bet neatsirado tokio vaiko kaip tu.

Pažvelk į savo kūną – tai tikras stebuklas!

Tavo kojos, tavo rankos, miklūs pirštai,

tavo eisena.

Iš tavęs išaugs Shakespeare’as,

Michelangelas, Bethovenas.

Tau nėr neįmanomų dalykų.

Taip, tu – stebuklas.

Ir kai užaugsi,

ar tuomet skaudinsi kitą, kuris,

kaip ir tu,

yra stebuklas?