Bankininkas, patarėjas, prokuroras, tyrėjas, šnipas (1)

Staigų bankrutuojančio „Snoro” perėmimą valstybės žinion paspartino į banko akcininkų laikraštį nutekėjusi slapta informacija. Tiriant nutekėjimo šaltinį, pradėjo sklisti slaptos žinios apie paieškų eigą. Ar tikrai Lietuvoje nėra nieko slapta, kas neišeina aikštėn? Ar tikrai svarbiausia sužinoti, kas yra šnipas?

Johno le Carré romano „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ fabulos pagrindas paprastas – britų žvalgybos vadas ieško, kas iš jo penkių artimiausių bendradarbių, aukštų žvalgybos vadovų, yra „kurmis“, perduoda svarbias Vakarų paslaptis sovietams.

Tuo metu, kai klasiška Tomo Alfredsono „Bastūno...“ ekranizacija sukosi kino ekranuose, analogiška situacija klostėsi mūsų tikrovėje. Jau daugiau nei du mėnesius Lietuvos vadovai ir slaptosios tarnybos mėgina išsiaiškinti, kas iš kelių aukštų teisėsaugos ir finansų institucijų vadų nutekino slaptą informaciją „Lietuvos rytui“, surengusiam nesėkmingą informacinę ataką prieš Prezidentę ir šalies bankų sistemą. (Viena versijų skelbia, kad net ir slaptame pasitarime 2011 m. lapkričio 14 d. dalyvavusių pareigūnų skaičius kaip įtariamųjų tame romane – 5.) Slaptas tyrimas komplikuotai, bet neišvengiamai juda į priekį, įtariamųjų ratas siaurėja. Kaip žinoma, J.le Carré literatūrai apie šnipus pasišventė po to, kai pats buvo išduotas sovietų „kurmio“ britų žvalgyboje Kimo Philby’io, tad visi jo romanai grįsti slaptųjų žvalgybos reikalų pažinimu iš vidaus. Jo sukurtos situacijos gali padėti suprasti tas, kurios klostosi iš tikrųjų. Kaip „Bastūne...“, taip ir tikrame lietuviškame detektyve, artėjant tiesos paieškų atomazgai, tyrėjus ima klaidinti į tiesą labai panašios, bet netikros versijos.

Slapta informacija liejasi laisvai

Panašių tyrimų pobūdis leidžia tikriesiems išdavikams ir tiems, kurie naudojasi jų paslaugomis, skleisti savo paruoštas legendas – klaidinančias, niekuo dėtus, bet įtariamus asmenis savomis nuodėmėmis apkaltinančias versijas. Kažkam galbūt viliantis, kad kokia svarbi, bet neparanki figūra po vieno kito bandymo pati nuriedės nuo lentos. Slaptas tyrimas, turintis nustatyti, kas iš pasitarimo Generalinėje prokuratūroje dalyvių perdavė „Lietuvos rytui“ arba jo akcininkui „Snorui“ informaciją apie bankui iškeltą bylą ir sutrukdė planingai pasiruošti jos tyrimui, į pabaigą tapo viešas. Svarbios, nors ir mįslingos, jo detalės pradėtos viešinti praėjusią savaitę, kai visuomeninio transliuotojo žurnalistė, sužinojusi, kad vienam iš pareigūnų, dalyvavusių minėtame pasitarime, FNTT direktoriui Vitalijui Gailiui buvo atliktas tyrimas poligrafu (melo detektoriumi), o jo rezultatai neva buvę jam nepalankūs, uždavė klausimą apie tai vidaus reikalų ministrui R.Palaičiui.

Kol kas neaišku, ar poligrafu gautą informaciją, pažeidžiant įstatyme įrašytą draudimą, paviešino tyrimą atlikusi tarnyba, ar jį atlikti paprašiusi institucija, ar kas nors iš valstybės vadovų, pagal pareigas supažindintų su tokia informacija, aplinkos. Tai, kad nebaigto slapto tyrimo dėl slaptos informacijos nutekinimo detalės taip pat yra nutekinamos žiniasklaidai, rodo, jog šalies operatyvinės tarnybos neturi gebėjimų, o gal ir rimtų norų valdyti informaciją. Pasklidus žiniai apie pirmąjį V.Gailiaus tyrimą poligrafu, vidaus reikalų ministras jau pats patvirtino, kur ir kada įvyko pakartotinis tyrimas. Galėjo susidaryti įspūdis, kad patyręs politikas R.Palaitis visiškai netrokšta kilusio ažiotažo, bet yra priverstas jame dalyvauti. Tuo tarpu pats poligrafu tiriamas asmuo išsakyti savo nuomonę apie tai, kas vyksta, atsisakė, primindamas, kad duomenys, susiję su poligrafo naudojimu, yra saugomi LR valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pagrindais, o už jų paskelbimą numatyta net baudžiamoji atsakomybė. Kad kiekvieno žmogaus tikrinimas melo detektoriumi yra slaptas asmens duomenų apsaugos požiūriu, viešai tvirtina ir VSD generalinis direktorius G.Grina.

Aišku, kad premjeras ir NSGK pirmininkas V.Gailiumi neabejoja

Kodėl tad R.Palaičiui prireikė skelbti informaciją apie pakartotinį V.Gailiaus tyrimą poligrafu?

Kodėl ministras teigia, kad gavęs rašytinę šio tyrimo išvadą jis apsispręs, ar V.Gailius gali toliau vadovauti FNTT? Ar tokios išvados pakaktų tokiam sprendimui? Pagal įstatymą asmuo, kuris buvo tiriamas poligrafu, gali kreiptis į kitą tokius tyrimus atliekančią valstybės instituciją, prašydamas atlikti pakartotinį tyrimą. Tačiau, netgi jei pakartotinio poligrafo tyrimo išvada būna nepalanki tiriamam asmeniui, ji gali būti naudojama tik kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Lyg ir nebuvo girdėti, kad VRM ar kokia kita institucija būtų pradėjusi V.Gailiaus asmens ir jo aplinkos tyrimą, kurio papildoma informacija galėtų tapti melo detektoriaus parodymai. Mes juk prisimename, kad V.Gailius vienu iš 5 (ar 7) įtariamųjų tapo pagal pareigas sudalyvavęs pasitarime. Ar ministras nori pakenkti būtent jo reputacijai? O gal ministru kas nors manipuliuoja?

Kol kas visiškai aišku tik tai, kad V.Gailiaus reputacija neabejoja premjeras A.Kubilius ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas. Premjeras pažymi FNTT vadovo indėlį vadinamojoje Gariūnų byloje ir kovoje su kontrabanda, o NSGK pirmininkas teigia, kad V.Gailius išjudino daugelį užsigulėjusių bylų ir visą neteisėtai įsigyto turto tikrinimo mechanizmą.

„Lietuvos rytas“ toliau šturmuoja lietuvišką banką

Tiršta migla pakilo po to, kai pasklidus neaiškiam gandui apie drebančią V.Gailiaus kėdę žiniasklaida ėmė gauti informacijos iš skirtingų savo slaptųjų šaltinių. „Lietuvos rytas“ šį kartą nutekintą informaciją kaip gryną tiesą pateikė nebe anoniminėje publikacijoje, o korespondento Arvydo Lekavičiaus pasirašytame straipsnyje. Įdomu, kad A.Lekavičius kartoja ano anoniminio rašinio, kurį Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas D.Radzevičius pavadino „išsigimusios žurnalistikos“ pavyzdžiu, įvykių versiją. Neva Generalinėje prokuratūroje susirinkę pareigūnai (A.Lekavičiaus informatorius teigia – 7) nusprendė ne tyliai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl „Snoro“ veiklos, o imtis drastiškų veiksmų, šturmuoti banką. Skirtumas tik tas, kad tada „Lietuvos rytas“ paskelbė, jog „sutrypti“, „parklupdyti“ ruošiamasi ne vieną, o visus „lietuviškus“ bankus. Mėginant įtikinamai pateikti akivaizdžią nesąmonę, buvo prisifantazuota iki neva egzistavusio Prezidentės plano, kad reikia pulti tik lietuviškus bankus, nes šie iš karto žlugs, negavę finansinės paramos iš užsienio. Neatsiprašęs ir nepaaiškinęs savo skaitytojams, kodėl toks kliedesys buvo pateiktas už gryną pinigą ir kol kas niekaip nenubaustas už tokią visuomenei pavojingą dezinformaciją, „Lietuvos rytas“ toliau su pasimėgavimu kvailina patiklius savo produkcijos vartotojus.

Paanalizavus A.Lekavičiaus ir anoniminio teksto apie sąmokslą Generalinėje prokuratūroje leksiką bei stilių, kuriuo nutekinta informacija jungiama su prasimanymais, galima net spėti, kad A.Lekavičius ir yra ano anoniminio kūrinio autorius. Pastarajame tekste jis neslepia, kad slaptą informaciją gauna iš VSD. Ko gero, visų lapkričio 14 d. pasitarime dalyvavusių institucijų atstovai dabar stengiasi savais kanalais paskleisti užuominas, kad „kurmis“ – tikrai ne jų žmogus. Todėl spauda ir televizijos apdovanojo įtarimais, atrodo, jau visų žymiajame pasitarime dalyvavusių institucijų atstovus.

Kas lieka rūkui išsisklaidžius

Šiose miglose verta nepamiršti, kad valstybės labui svarbu ne tik išsiaiškinti, kas iš aukštų pareigūnų yra „Lietuvos ryto“ ar „Snoro“ šnipas, bet ir sužinoti, kam prireikė klibinti naujojo FNTT vadovo kėdę. Tiksliau – suprasti, kodėl pasirodė verta ją klibinti. Arčiausiai paviršiaus plūduriuojanti artėjančių rinkimų versija gali būti klaidinanti. Po to, kai partijos buvo atskirtos nuo verslo paaukojimų, planas pašalinti FNTT vadą vien dėl galimybės gauti šešėlinių finansų rinkimams mažai tikėtinas. Šiuo metu šalyje vyksta keletas labai svarbių tyrimų, susijusių su neskaidriu finansų judėjimu. TV3, pavyzdžiui, skelbia nuomonę, kad V.Gailiumi yra nepatenkinti sluoksniai, manantys, kad, jam pradėjus vadovauti FNTT, kontrabandininkus imta semti pernelyg aktyviai. Atrodo, kad efektyviai dirbančio, o svarbiausia – patikimo finansinių operacijų prievaizdo rankose koncentruojasi galia pasukti valstybės vairą švaresnių vandenų link. O drumzlinų užutėkių kapitonams ten nepakeliui.

Viename naujesnių bondiados filmų MI6 vadas ištaria: „Dieve, kaip ilgiuosi šaltojo karo.“ Lietuviškasis la Carre kaip tik dabar galėtų prisikaupti medžiagos savo būsimiems romanams. Tik kur jis brėš ribą tarp gėrio ir blogio, be kurios nei suprasi kas vyksta, nei galėsi ką papasakoti?