Gerbi darbuotojus arba bankrutuoji (2)

Gera žmonių savijauta ir lojalumas darbdaviui tikrai ne vien pinigais matuojami.

Šios savaitės pradžioje ekonomikos ekspertas Gitanas Nausėda, komentuodamas naujausius statistinius duomenis apie emigracijos iš Lietuvos mastą, sakė, kad padėtis bloga dar ir dėl to, jog šalyje susidarė pavojingi netolygumai tarp darbo jėgos pasiūlos ir paklausos. Kitaip tariant, įmonėms trūksta ne tų, kurie niekur neišvažiavo, o kaip tik tų, kurie nutarė laimės paieškoti svetur. Tad visiškai natūraliai kyla klausimas, kaip čia atsitiko, kad jau kurį laiką pramonininkai ir prekybininkai, o pastaruoju metu net ir statybų verslas mielai priimtų reikalingų specialybių darbuotojus, o jie vis viena dairosi į Angliją, Norvegiją ar Vokietiją?

Paprasčiausias atsakymas būtų – nekonkurencingi atlyginimai mūsiškėse įmonėse. Dabar Lietuvoje visi puikiai žino, kiek už darbo valandą mokama čia ir kiek už panašų darbą toje pačioje Norvegijoje. Tačiau galima drąsiai teigti, kad tik retas mūsų galėtų naiviai tikėtis lygiai tokio paties atlyginimo Lietuvoje, koks jis mokamas užsienyje. Su dėl daugelio priežasčių objektyviai mažesniu atlyginimu Lietuvoje galima sutikti, nes prarasdamas tam tikrą uždarbio dalį žmogus išsaugo ryšį su namais, su artimaisiais, su draugais, gali su jais bendrauti gimtąja kalba. Žinoma, tam tikrais atvejais, deja, ne visais, išlaidos Lietuvoje taip pat mažesnės nei Vakaruose. Taigi, reikia manyti, padoresnis atlyginimas tikrai sulaikytų nuo laimės paieškų svetur ne vieną lietuvį. Bet ar tiktai vargani atlyginimai verčia žmones apsispręsti?

Kiek anksčiau nei G.Nausėda pakomentavo emigracijos keliamus nuostolius, interneto portale „Delfi“ buvo paskelbtas interviu su Norvegijoje valytoja dirbančia jauna lietuvaite. Interviu pavadinimui buvo pavartota merginos frazė „čia mane laiko žmogumi“.

Valytoja žuvies fabrike už daugiau kaip 7 000, skaičiuojant litais, atlyginimą dirbanti ir nepersidirbanti mergina būtent tą norvegų darbdavių pagarbų elgesį su savo darbuotojais ypač pabrėžia. Pacituosiu Aistę: „...žmonės dirba, gauna už tai pinigus, niekas taip neengia, kaip Lietuvoje, negąsdina, kad išmes iš darbo, jeigu pavėlavai.

Lietuvoje visi dreba dėl savo darbo vietų, o čia tave laiko žmogumi, nesvarbu, kad dirbi valytoja. Jie į mane žiūri pagarbiai. Čia nėra taip, kad aš valytoja, o tu – direktorius. Į žmones čia žiūrima vienodai ir juos gerbia už darbą.” Manau, komentarai čia nebereikalingi.

O vis dėlto garsiai pasvarstyti tikrai vertėtų, ar ne krokodilo ašaras kartais (ir dažniausiai) lieja darbdaviai, kai kalbama apie verslo Lietuvoje sąlygas ir problemas su darbo jėga. O dabar ypač populiaru tapo graudintis, kad šalyje nebeliko specialistų. Tik niekaip pramonininkų bendruomenėje neužsimezga pokalbis, nei viešas, nei, matyt, neviešas, apie darbdavio požiūrį į samdomą darbuotoją. Koks tas požiūris dabar įprastas ir koks jis turėtų būti. O taip sveika būtų, kad kokios lietuviškos įmonės vadovai viešai papasakotų, kaip jie „gerbia“ savo įmonių valytojas, vairuotojus, staklininkus ar pakuotojus. Tik sąžiningai, atvirai. Kokios tikrosios tokių mažų atlyginimų priežastys – dėl nuolat minimo menko darbo našumo, ar dėl to, kad, kaip sako prašmatnusis Benas Gudelis, kad „tokia darbo jėgos kaina“?

Deja, nei koks baldininkų ar statybininkų gildijos garbės kodeksas, nei valdžios nutarimai daugelio mūsų darbdavių požiūrio į žmones kaip vien tik į darbo jėgą greitai nepakeis. Dar ilgai daugybė direktorių, AB prezidentų, valdybų pirmininkų ir ištisa armija aukščiausio rango vadybininkų, išgirdę eilinį paprasto emigranto tvirtinimą, kad užsienyje ir jis laikomas žmogumi, tik gūžčios pečiais ir kraipys galvą: matai, neužtenka, kad gauna tokius pinigus, tai dar ir kažko nori...