„Homo sovieticus“ šokiai ant kapų (9)

Kompartijos instruktoriaus Povilo Masilionio sudarytos ir išleistos „Partizanų teroro aukų atminimo knygos“ pristatymas vyko lydimas skambaus šūkio – „Landsbergizmas lygus stalinizmui“.

Šia proga galima pakalbėti apie Rusijos informacinę politiką Baltijos valstybių atžvilgiu. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad šios politikos tikslų įgyvendinimui pasirinktos dvi XX amžiaus 60–70 metų senumo, bet ir XXI amžiuje jautrios temos – kolaboravimas vykdant žydų genocidą ir komunizmo nusikaltimų Baltijos šalyse neigimas (kartu ir okupacijos neigimas ir kt.). Noras plėtoti šias temas susidūrė su kliūtimi – nebuvo surasta jokia institucija ar didesnė žmonių grupė, kuri būtų kurčia komunistiniams nusikaltimams ir nematytų visuomenės bei valdžios požiūrio poslinkių ne tik pripažįstant žydų genocido žalą Lietuvai, bet ir pozityvių žingsnių grąžinant sovietmečiu nacionalizuotą žydų bendruomenės turtą ar sukuriant jo kompensavimo mechanizmą. Ilgainiui išeitis buvo surasta – jeigu Lietuvoje tinkamos organizacijos neatsiranda pačios, jas reikia sukurti. Tam buvo panaudotas visas nuo KGB laikų žinomas arsenalas: surasti nuoseklūs holokausto nusikaltimų viešinimo šalininkai, kuriuos buvo galima panaudoti „tamsoje“ (rus. „v tiomnuju“), kartu su jais inkorporuojant ilgalaikio bendradarbiavimo patikrintus „savus“ ir „patikimus“. Ir Lietuvoje atsirado iš vieno centro valdomų ir maitinamų organizacijų filialai. Šiltas vieteles suradusių mūsų politinių marginalų pareikalauta nuosekliai dalyvauti vykdant informacines atakas – organizuoti pseudomokslines konferencijas, leisti ir dar KGB laikais parengtas knygas. Ir kas tai begali daugiau padaryti, negu išlikę „homo sovieticus“ (asmenys, pasižymintys senu sovietiniu mentalitetu ir nesugebantys išmokti naujų žinių). Reikia atiduoti pagarbą rusų tautai, kuri tokiems žmonėms sukūrė kur kas taiklesnį apibūdinimą – „Sovok“ (plg. platus kastuvas, skirtas šiukšlėms susemti). Apgailėtina, kad šioje „homo sovieticus“ ir „sovokų“ apsuptyje atsidūrė kovotojai su antisemitizmu ar holokausto istorijos tyrinėtojai. Žinoma, prie jų nepriskiriu jedinstvininko Ivanovo ar tūlo Povilo Masilionio, buvusio ilgamečio Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus instruktoriaus ir žurnalo „Komunistas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo. Būtent jis po dvidešimties metų pagaliau atliko Atgimimo metu KGB nesėkmingai vykdytą užduotį. Išleido naują KGB leisto rinkinio „Faktai kaltina“ pakaitalą, niekinantį Lietuvos pasipriešinimo kovotojus. Informacinės atakos taikiniu tampa jaunoji Lietuvos karta, kuri neturi sovietmečio patirties ir asmeninės patirties bendraujant su komunistinių nusikaltimų šlovintojais. Autoriai, džiaugsmingai niekinantys Lietuvos istorijos skaudžiausius puslapius, tokių pseudoistorinių knygų pristatymuose gali ploti katučių. Kaip rašyta spaudoje, tarp pseudoistorinės knygos garbintojų atsidūrė ir istorikas Liudas Truska, ir Seimo narys Julius Veselka, kurie buvo apsupti ilgamečių „teisinių struktūrų darbuotojų“. Apgailėtina, kad šioje kompanijoje, atrodo, jaukiai jautėsi ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro skyriaus vadovas Rytas Narvydas. Bet ir praėjus dvidešimčiai metų naujais drabužiais aprengtas KGB klonas niekaip nepasikeitė – jokios naujos informacijos, tie patys melagingi faktai pramaišiui su KGB agentų smogikų aukomis, tos pačios interpretacijos. Jaunajai kartai galima pasakyti, kad viskas atsiduoda naftalinu („naftalinas“ – priemonė nuo kandžių, senų drabužių spintas pripildydavusi specifinio kvapo). Galima sakyti, kad kaip nebūna buvusių KGB karininkų, tai ir nelieka jų neįvykdytų užduočių. Jos vykdomos net ir po kelių dešimtmečių...

Bet „homo sovieticus“ („sovokų“) aktyvumas suprantamas – Lietuvoje jau pusmetį sėkmingai vykdomas ir plečiamas KGB dokumentų viešinimas. Iš jų aiškėja ne tik pavienių budelių veikla, bet ir sisteminga agentų smogikų veikla žudant ne tik pasipriešinimo kovotojus, juos provokuojant, bet ir ištisomis šeimomis su vaikais žudant civilius gyventojus. Juk 1944–1945 metais tarp sovietinių okupantų ir kolaborantų nužudytų 12 tūkst. žmonių buvo net 5000 beginklių žmonių. Jų pavardės iki šiol papildo Genocido aukų vardyną, kuriame įrašyta daugiau kaip 300 tūkst. žmonių – lietuvių, lenkų, rusų, žydų ir kitų tautybių žmonių. Jų kapai liko tik bevardžiais liudininkais, kurie Sibiro platybėse vis labiau nyksta Rusijai nevykdant jų apsaugos priemonių. Informacinių atakų autoriai norėtų šokti tose vietose, kuriose buvo jų kapai, bet tam vis labiau trukdo KGB dokumentų viešinimas. Prieš pusmetį pradėtas vykdyti priimtas įstatymas „Dėl KGB dokumentų viešinimo“. Nuo 2011 m. gegužės 11 d. naujoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėje www.kgbveikla.lt paskelbta apie 70 KGB vadovų ir pavaduotojų biografijų, pareigūnų sąrašų, 31 su KGB rezervo karininkų personalijomis ir veikla susijusių dokumentų rinkinys (po 10–40 puslapių kiekviename rinkinyje), 188 kitų dokumentų, apibūdinančių įvairių KGB skyrių veiklą (po 1–30 puslapių kiekviename dokumente). Šiuo metu rengiamas naujas dokumentų rinkinys ir šiais metais baigiama kurti nauja interneto svetainė KGB dokumentų viešinimui. Dabartinėje interneto svetainėje www.kgbveikla.lt per mėnesį apsilanko apie 4000 unikalių lankytojų, o per pusmetį užfiksuota apie 60000 unikalių lankytojų. Nemaža jų dalis gyvena Rusijoje. Tai realus Lietuvos indėlis, kad komunistinio režimo nusikaltimai būtų neužmiršti.

Anaiptol nedemokratiškai ir mūsų valstybės bei jos vykdomos istorinės atminties politikos atžvilgiu nedraugiškai nusiteikę „piliečiai“ naudojasi demokratijos teikiamais privalumais. Stengdamiesi sovietinę propagandą įvilkti į pseudomoksliškumo rūbus gali organizuoti kokius nori renginius, leisti knygas. Todėl nekvestionuojant demokratijos privalumų minėtų „renginių“ atžvilgiu galima ir toliau taikyti seną disidentų taisyklę (kadaise sėkmingai pritaikytą KGB akcijų atžvilgiu): nebendrauti, nedalyvauti, ignoruoti.

Autorius yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas