Kai savi teisia savus pagal save (6)
Paskelbtas pirmasis nuosprendis Lietuvos teismų istorijoje dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos ginkluotos agresijos prieš Lietuvos Respubliką neigimo. Išteisinamasis.
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas trečiadienį dėl sovietų agresijos neigimo išteisino Socialistinio liaudies fronto vadovą Algirdą Paleckį, pranešė BNS. Teisėjas Antanas Virbalas, savo karjerą pradėjęs ir didžiąją dalį profesinio gyvenimo prateisėjavęs okupuotoje Lietuvoje, nusprendė, kad A.Paleckio, radijo laidoje aiškinusio: „o kas buvo Sausio 13–tą prie, reiškias, prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus”, veiksmuose neva nėra tiesioginio neigimo – jis neturėjęs tikslo neigti nei sovietų agresijos, nei įžeisti aukų, o tik rėmęsis rašytiniais šaltiniais. Rašytiniais šaltiniais? Vytauto Petkevičiaus paskviliu „Durnių laivas“? Ar Socialistinio liaudies fronto siuntinėjamais melais, anoniminių „liudininkų“ išsakytais apie tai, ką jie neva matę prie bokšto? Atseit kariškiai nešaudė, o šaudė civiliai?
A.Paleckį kaltu pripažinti siūlęs prokuroras E.Šleinius teisme priminė, kad dar prieš 12 metų Vilniaus apygardos teismas Sausio įvykių byloje neginčijamai įrodė, jog niekas, išskyrus sovietų karius, nebuvo ginkluoti. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu nesuabejojo ne tik aukštesnių instancijų Lietuvos teismai, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėjęs Sausio 13–osios perversmininkų Mykolo Burokevičiaus ir Juozo Kuolelio bylas prieš Lietuvą.
Sovietinėje Lietuvoje brendusiam teisėjui apskritai gal nesuprantama, kuo čia visokie paleckiai kaltinami? O jei raudonos vėliavėlės ar ugningos A.Paleckio kalbos teisėjui jaunystę primena?
Nepriklausomybės gynėjai nebuvo ginkluoti. Tai buvo žmonės, suvažiavę iš visos Lietuvos. Suvažiavę ginti. Plikomis rankomis ir atviromis širdimis. Gydytojai, budėję Sausio 13–osios naktį ligoninėse, į kurias vežė sužeistuosius, liudija, kad šaudyta kariškių. Profesorius Kęstutis Vitkus tą naktį dirbo operacinėje. Jis pasakoja, kad pirmiausia vežė sužalotus dūžtančių stiklų, o paskui – pašautus. Beje, pirmąjį atvežė „Alfos“ grupės karį V.Šackichą, desantininką, kurį išcentruotomis kulkomis nušautą į nugarą padriekė sovietų kariškiai. Taip, savi nušovė savą, desantininką. „Tai labai sunkus sužeidimas, nes tokia kulka sutrauko kraujagysles ir išsineša dar dalį audinių“, – sakė prof. K.Vitkus. O šūvis į nugarą irgi kelia įvairių klausimų. Gal tam jaunam vyrukui nuo savųjų kliuvo netyčia? O gal jis atsisakė šaudyti į beginklius žmones ir buvo savųjų „alfistų“ nušautas? Gali būti net ir taip, kad reikėjo aukos, kaip reikėjo eilinio G.Butajevo, kurio savižudybe SSSR pasinaudojo kaip pretekstu paskelbti ultimatumą Lietuvai. Priminsiu tą istoriją. 1939 m. Europa jau buvo ant karo slenksčio. Lietuvos ne tik gviešėsi, bet ir slaptaisiais protokolais dalijosi du grobuonys – hitlerinė Vokietija ir stalininė Rusija. 1939 m. kovo 20 d. Berlyne užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui buvo įteiktas Vokietijos ultimatumas, o po poros dienų Lietuvai teko pasirašyti Vokietijos–Lietuvos sutartį, pagal kurią Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą. Rugsėjo 1 d., Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o spalio 10 d. Lietuvai teko su Sovietų Sąjunga pasirašyti „savitarpio pagalbos“ sutartį ir Lietuvoje buvo įkurtos sovietinės karinės bazės. Gadžibalas Butajevas pabėgo iš įgulos, kurioje tarnavo. Lietuvos kariuomenei ir vadovybei sovietai ėmė priekaištauti, kad nepadedama ieškoti dezertyro. Lietuvos policijai jį susekus ir atėjus suimti, G.Butajevas nusišovė. Jo mirtis, kad neliktų jokių abejonių, buvo tirta itin nuodugniai, tyrime dalyvavo ir SSSR atstovai. Buvo konstatuota savižudybė ir byla nutraukta. Tačiau sovietai netrukus, 1940 m. birželio 14 d., Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriame teigta, kad G.Butajevą nušovė Lietuvos policija ir kad SSSR, siekdama apsaugoti savo kariškius, tiesiog priversta įvesti kariuomenę į didžiuosius Lietuvos miestus... Kitą dieną Lietuvos sieną peržengė 12 divizijų – 25 tūkstančiai sovietų kariškių. Raudonoji armija okupavo Lietuvą. Vladimiras Dekanozovas premjeru, o vėliau – prezidentu, paskyrė vos vidurinę mokyklą baigusį save žurnalistu vadinantį Justą Paleckį, kuris iki tol rašinėjo panegirikas sovietams komunistinėje spaudoje ir uoliai landžiojo į Sovietų sąjungos pasiuntinybę, siūlydamas išdavikiškas savo paslaugas. Tarnaudamas okupantams jis parvežė Lietuvai „Stalino saulę“. O Algirdas Paleckis sakosi einąs savo senelio pėdomis...
Nepriklausomybės gynėjai nebuvo ginkluoti. Tai buvo žmonės, suvažiavę iš visos Lietuvos. Suvažiavę ginti. Plikomis rankomis ir atviromis širdimis.
Mes buvome namuose, kai išgirdome grėslų tankų gausmą. Įsijungėme televizorių. Pamenu tik A.Butkevičiaus išrėktą frazę: „Jie šaudo tuščiais šoviniais!“ Su vyru šokom į „Žiguliuką“. Gatvės buvo tuščios. Nuo Pedagoginio instituto žiedo pasukome Karoliniškių link. Priešais, kaip avių banda, pasipylė automobiliai. Jie lėkė dešiniąja puse, prieš eismą. Mes važiavome TV bokšto link. Kairiojoje gatvės pusėje pasirodė tankai. Taip ir liko atminty vaizdas, kai tanko bokštelis pasisuka, apakina ryški prožektoriaus šviesa, ir matai tiesiai į mus nukreiptą vamzdį, jo tūtos juodą apskritimą. Vyras sustojo pakrašty, palaukėme, kol pralėks mašinos, apsisukome ir nuvažiavome prie Parlamento. Tą naktį ten susitikau brolį, atėjusį iš Konarskio gatvės, atsimenu jo žodžius: „Ten kareiviai – su uniformomis, šalmais, automatais. Ir jie šaudo tikrais šoviniais, ne tuščiais!“
„Kaltinimai nepasitvirtino“, – paskelbė Lietuvos Respublikos teismas teisėjo Antano Virbalo asmenyje. „Kadangi A.Paleckis minėtu klausimu išreiškė ne savo asmeninę, o jo teisiamajame posėdyje įvardytų šaltinių nuomonę, negalima daryti išvados, jog tuo jis įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo atminimą ir jų artimuosius“, – rašoma teismo nuosprendyje. Lietuvoje teisingumą nustato teismai. Argi? Na, teisėjai itin atidžiai saugo savo sprendimų neklystamumo aureolę. Atseit teisėjo sprendimas turi būti vykdomas ir nekomentuojamas. Bet ar nenutinka taip, kad teisingumas – labai jau subjektyvi sąvoka? Kad laukas interpretacijoms – begalinis? Ar teisėjai visada aiškiai išsako motyvus, kuriais remdamiesi jie priima sprendimus? Sovietinėje Lietuvoje brendusiam teisėjui apskritai gal nesuprantama, kuo čia visokie paleckiai kaltinami? O jei raudonos vėliavėlės ar ugningos A.Paleckio kalbos teisėjui jaunystę primena? Gal jis ne vien 40–čiai jį palaikyti atėjusių mielas savo pažiūromis, savas... Kur gali nuklysti teisingumas, kai savi teisia savus?
