Noriu tikiu, noriu – ne(1)
Kai visuomenė nuolat nepasitiki institucijomis, politikai pasijunta laisvi nuo atsakomybės visuomenei. Kas čia višta, o kas kiaušinis?
Vos ne kasdien į Lietuvos viešąją erdvę patenka pranešimų apie tariamai neskaidrią vieno ar kito politiko veiklą. Tariamai, nes dažniausiai panašūs tvirtinimai nebūna paremti jokiais rimtais įrodymais. Tuomet žmonės gali rinktis vieną iš dviejų – tikėti tokiais pranešimais arba netikėti.
Vienas iš naujausių tokių atvejų – pranešimas apie tariamas Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės sūnaus machinacijas bankrutuojančiame „Snoro“ banke.
Viena komercinė televizija, remdamasi turimais dokumentais, pranešė, kad padengti banke „Snoras” turėtą paskolą, prieš pat nutraukiant banko operacijas pernai lapkritį, galėjo Irenos Degutienės sūnaus Gedimino Degučio įmonė „Novotersa”. Televizijos teigimu, operacija buvo baigta šiemet sausio 6 dieną.
Tenka priminti, kad šią tikrą ar išgalvotą istoriją pirmas pagarsino Seimo narys socialdemokratas Algirdas Butkevičius. Toks jo veiksmas iš tiesų buvo beveik tiesioginis tvirtinimas, kad Seimo Pirmininkė esą žinojusi apie gresiantį banko bankrotą ir slaptą informaciją perdavusi savo sūnui verslininkui, kad šis spėtų laiku susitvarkyti sąskaitas ir išvengti nemažų nuostolių. Kaip matome, kaltinimas labai rimtas.
Suprantama, Generalinė prokuratūra pranešė pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl galbūt neteisėtų veikų bankrutavusiame banke „Snoras“. Seimo Pirmininkė savo ruožtu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl Seimo nario socialdemokrato A.Butkevičiaus teiginių. Nuo jos neatsiliko ir socialdemokratai. Jie taip pat kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, pateikdami turimus duomenis ir informaciją, su prašymu pradėti tyrimą, ar nebuvo padarytas galbūt neteisėtas poveikis „Snoro” bankroto administratoriui.
O kol prokurorai aiškinasi, kas kaltas, o kas – ne, istorijos herojus Gediminas Degutis žiniasklaidą išsamiai informavo apie jo įmonės „Snore“ atliktas ir neatliktas operacijas. Pagal verslininko pateiktą versiją jis ne tik neatliko jokių nusikalstamų veikų, bet dar ir „Snore“ prieš pat jo žlugimą neapdairiai įklampino nemažą pinigų sumą. To, jei būtų iš anksto informuotas apie galimas problemas, tikrai nebūtų daręs.
Taigi matome klasikinę situaciją, kai tokio pobūdžio naujienoms neabejingas pilietis turi pats rinktis, kuria puse tikėti. Greičiausia jau dabar, nelaukiant prokuratūros išvadų, tvirtai tikima saviškiais. Ar bus tikima prokurorais, priklauso nuo to, ką jie pasakys. Jų išvados vienai iš konflikto pusių, žinoma, bus nepalankios. Pralaimėjusios pusės šalininkai būtinai sakys, kad prokurorai nupirkti, o laimėjusios – kad jie sąžiningai atliko tyrimą. Tie, kurie nepalaiko nei socdemų, nei konservatorių, ir vėl galės rinktis, kuo tikėti, o kuo – ne. Taip bus dar kartą pasirūpinta fundamentalia demokratijos vertybe – laisve rinktis.
Šią situaciją galima iki begalybės šaržuoti. Galima laukti prokuratūros tyrimų pabaigos iš principo pasiruošus juos laikyti objektyviais. O galima jau dabar sakyti visiems sutiktiems: vis vien ta Degutienė kažką rezga.
Rinkitės!
