Žvilgsnis į japoniško kapitalizmo užribį

Kol vadinamojo Japonijos ekonominio stebuklo pabaigos dar nebuvo matyti, o dešimtys mokslininkų studijuodavo šią šalį kaip didžiausią mįslę, japonai galėjo didžiuotis savo visuomenės struktūra: beveik beklasė visuomenė beveik be skurdo, beveik be etninių konfliktų ir beveik be nedarbo. Kelių procentų nedarbo lygis, tiesa, Japonijos mastais reiškė Lietuvos dydžio žmonių masę, bet buvo pasklidęs po nemažą šalį ir beveik nepastebimas. Tačiau metai po metų, ypač po praėjusio dešimtmečio ekonominės krizės, šalia stereotipinės, su „tikru“ japoniškumu užsieniečiams besiasocijuojančios vidurinės klasės kultūros, paženklintos sunkiu darbu ir vartotojiškomis pramogomis, plėtojasi kita – be namų, be darbo, be saugumo ir net be atitinkamo žodžio tokiai padėčiai įvardyti. Paklausti, kokiu žodžiu japonų kalboje įvardijami benamiai, jauni japonai nurodo japonų fonetikai adaptuotą anglišką žodį.

Žodyniniai terminai perteikia kitokius benamystės niuansus: yra žodžių, kurie apibūdina klajoklišką gyvenimo būdą, taip pat benamystę po nelaimės, pavyzdžiui, gaisro. Tačiau pernelyg nesislapstydami Tokijo ir kitų miestų parkuose įsikuriantys benamiai namus prarado ne dėl to, kad pasirinko tokį gyvenimo būdą arba kad juos ištiko stichinė nelaimė. Galima sakyti, jie buvo suvalgyti kapitalistinės sistemos ir tam tikru metu tiesiog iškrito iš visuomenės. Taip jie ir gyvena – anapus visuomenės ir kalbos.

Namai palapinėse

Benamiai paprastai įsikuria dideliuose parkuose, kur gali netrukdomi pasistatyti palapines. Kartais vienodas mėlynas palapines jie gauna iš savivaldybės. Pavasarį, kai parkus užplūsta miestiečiai, skubantys pasigrožėti žydinčiomis vyšniomis, benamiai tykiai tūno tolimesniuose kampučiuose, kur stovyklautojai neužklysta. Jojogi parke teko matyti tik grupelę užsieniečių, įsikūrusių už kelių dešimčių metrų nuo palapinių kaimelio. „Daug ateina vyšnių pasižiūrėti, tikriausiai matėte“, – šypsosi vienas parko gyventojas, kuriam vyšnios ir žaluma visada šalia, tik, kitaip nei jų pasižiūrėti ateinantieji, jis negali rinktis, kiek laiko čia praleisti, su kuo ir kada.

Kai kurie benamiai savo palapinių kaimelyje stengiasi sukurti kiek įmanoma malonesnę aplinką: prie palapinės padaro nedidelį tarpelį japonų papročiu batams įeinant palikti, papuošia gyvenamąją vietą gėlėmis. Net einant pro šalį aišku, kad gyvenimas išties verda palapinėse: girdisi pokalbiai, matyti šviesos. Kai kurie į palapinę netelpančius rakandus užkabina ant jos, lauke. Viena Jojogi parke pakalbinta benamė pasakojo, kad palapinės ir miegmaišio užtenka, jog būtų galima išgyventi žiemą. Kanalo „France 24“ duomenimis, Tokijo savivaldybės siūlo vos porą dešimčių vietų nakvynės namuose šalčiausiomis žiemos savaitėmis, yra dar keletas nevaldiškų centrų, bet net keli šimtai tokių pastogių negali sutalpinti net pusės benamių, kurių oficialiai Tokijuje yra apie 2600, o neoficialiai, manoma, du ar tris kartus daugiau. Osakoje, kurioje benamių daugiausia, jų vien oficialiai priskaičiuojama daugiau kaip septyni tūkstančiai. Benamių ypač padaugėjo, kai praėjusiame dešimtmetyje krizė supurtė statybų sektorių, ir daugelis žmonių neteko darbo.

Kai kuriems benamiams palapinės ir netrukdoma ramybė parke – prabanga. Jie gyvena iš kartoninių dėžių pasidarytose stoginėse kur nors tarp pastatų ir kasdien turi išmontuoti savo laikinus būstus, kad negautų pylos nuo aplinkinių pastatų apsauginių arba benamius puldinėjančio jaunimo gaujų.

Užburtas ratas

Kaip pasakoja tik prieš pusmetį į Jojogi parką gyventi atsikraustęs benamis, beje, netgi šiek tiek susikalbantis angliškai, anksčiau parkas buvo namai daugiau kaip keturiems šimtams žmonių. Dabar jų liko dešimt kartų mažiau. Kur dingo kiti? „Turbūt į laimingą gyvenimą mieste“, – ironizuoja. Į palapinių kaimelį užklysta ir vadinamieji marichuanos turistai iš užsienio. Juos vilioja galimybė pasislėpti nuo policijos. Policija į parką neužsuka – viešąja tvarka rūpinasi parko sargybiniai, kurie, kaip susidarė įspūdis, neblogai pažįsta benamius.

Jojogi parke iš idėjos apsigyveno ir du menininkai – dailininkė ir muzikantas. Kasdien gyvendami kartu su benamiais, jie dirbti keliauja į miestą. Taip pat pasikviečia ir žmonių iš to kito, stogais apdengto, kasdien kalnus daiktų suvartojančio pasaulio. Menininkė Misako Ichimura kas savaitę benamiams surengia nemokamus pietus ir nepailsdama populiarina jų gyvenimo būdą, atkreipdama visuomenės dėmesį į jų problemas. Pasak menininkų ir kitų su benamiais besisolidarizuojančių aktyvistų, ne eiliniai asmenys, likę be namų, o visuomenė kalta, kad kai kurie išstumiami į užribį. Tuo nesunku patikėti Tokijuje, kur būsto kainos siekia dangų, o netekti darbo reiškia netekti ir galimybės išgyventi. Kuo vyresnis žmogus, tuo sunkiau susirasti darbą, o be darbo neišsimokėsi ir paskolos už būstą...

Tokijo benamiai neelgetauja – dauguma jų turi darbus ir užsidirba pragyvenimui. Paprastai jie dirba padieniais darbininkais turguose, krovikais, kartais – statybininkais. Netekusius darbo darbininkus iš idėjos turėtų ginti profsąjungos, tačiau jos stipriausios didelėse įmonėse ir paprastai priima tik nuolatinius darbuotojus. Japonijoje yra du darbuotojų statusai: yra nuolatiniai darbuotojai, dirbantys visu etatu, ir laikini arba puse etato dirbantieji. Tarpusavyje jie skiriasi ne darbo valandomis, o socialinės apsaugos lygiu. Nuolatiniai darbuotojai turi galimybių kilti karjeros laiptais, gauti pensiją ir bedarbio pašalpą, vienytis į profsąjungas. „Daliniai“ turi tenkintis mažesniu atlygiu ir menka socialine apsauga.

Jei tokie darbuotojai dėl ligos ar kitų priežasčių praranda darbą, jais nėra kam pasirūpinti, o darbo paieškoms užtrukus, kreditoriai pasigailėjimo nerodo. Tokie asmenys patenka į užburtą ratą: netekę darbo, jie privalo palikti ir namus, bet, neturėdami nuolatinio registruoto adreso, jie sunkiai gali gauti nuolatinį darbą ir socialines paslaugas. Registruotas adresas Japonijoje būtinas netgi išankstinio mokėjimo telefono kortelei įsigyti.

Prieš daugiau kaip ketverius metus teko matyti benamių palapinių kaimelį tiesiai populiaraus Ueno parko viduryje. Mėlynas palapines, tapusias benamystės simboliais, žmonės gaudavo iš savivaldybės. Tačiau, spaudžiama vietinių gyventojų, savivalda pasistengė išstumti palapinių kaimelius iš parkų. Pavasarį, kai ir šį parką užplūsta stovyklautojai, jų taip akivaizdžiai nebematyti. Sulaukdama spaudimo, savivalda stengiasi suteikti benamiams pigų socialinį būstą. Vis dėlto į užburtą užribio ratą išstumti žmonės sunkiai iš jo išeina. Socialinis būstas, kanalo „France 24“ duomenimis, gali būti naudojamas ne daugiau kaip dvejus metus, o jei benamis per tą laiką nesusiranda darbo ir naujo būsto, gali prarasti ir tai, ką turėjo, – leidimą statyti palapinę. Nepalikti draugiškai priėmusios bendruomenės taip pat greičiausiai lengviau nei bandyti dar kartą su didele tikimybe, kad vėl nusvilsi. Todėl benamystės problemos Japonijoje neišspręs nei nemokamai dalijamas maistas, nei laikinas būstas. Kartą prilipusi benamio stigma nepalieka žmogaus ilgam.