Auksas ir biurokratai (4)

Menininkas, ramiai kuriantis savo dirbtuvėje, staiga sulaukia netikėtų svečių. Valstybinės įmonės darbuotojai įsiveržia į jo kūrybinę erdvę, pareikalauja „tučtuojau palikti darbo vietą“, liepia rodyti kūrybos procese naudojamas medžiagas, ima jas sverti ir matuoti, reikalauja įrodymų, kiek ir ko jis sunaudojęs, kur padėjęs likučius gramo tikslumu... Jei valdininkams atrodo, kad menininkas per daug turi kūrybai reikalingų dalykų – gali konfiskuoti, jei jiems pasirodo, kad kažko trūksta, – gali apkaltinti nelegaliu kūrybinių medžiagų realizavimu. Na ir kas, kad visa, kas reikalinga kūrybai, menininkas pats perka iš savo kišenės. O jei, neduok Dieve, tikrintojai jo darbo vietoje randa kokį kūrinėlį, kurį autorius sukūrė sau ar savo artimajam... Be baudų menininkui neišsisukti. Ir darbą konfiskuos. Nesąmonė, sakysite, taip nebūna. Ar gali suskaičiuoti, kiek tapytojas sunaudojo drobės, kiek dažų ar kiek teptukų sutepė? Ar gali susverti granitą, kurį skulptorius kalė ir surinkti akmens likučius, sušluoti dulkes? O dievdirbiui drožėjui – surinkti medžio drožles? Ar gali išmatuoti grafikos kūrinį, o neradus kokio atspaudo, bausti? Už tai, kad nesuskaičiavai, nesusvėrei, nesurinkai – bausti didžiulėmis baudomis? O kompozitorius arba rašytojas? Ar jie privalo pateikti ataskaitas valdiškoms įstaigoms, kiek garsų ar žodžių jų kūryboje pavartota? Jie, kaip autoriai, tiesiog pasirašo, ir tuo užtikrina, kad šis kūrinys, unikalus ir materialus, originalus ir nenukopijuotas, yra jų sukurtas ir parašu ar vardoženkliu paties autoriaus pažymėtas.

Ar juvelyras yra kūrėjas

O štai menininkai, kuriantys mažosios plastikos kūrinius iš metalų, autorinės juvelyrikos kūrėjai kažkodėl yra išskirti. Kaip sako Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA–A) atstovė Gabrielė Naprušienė, LR Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybės priežiūros įstatymo teisinis ribotumas ir jo taikymas taikomosios dailės kūrėjams – būtent juvelyrikos autoriams bei autoriams, dirbantiems su metalais, – ima grėsti autorių teisėms ir interesams. Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymas nustato autorystės prezumpciją, kuri reiškia, kad fizinis asmuo, sukūręs kūrinį ir pasivadinęs jo autoriumi, yra autorius, kol neįrodyta kitaip. Jokios kitos prievolės autoriui ATGTĮ nenumato. Pasak G. Naprušienės, jokiose konvencijose nėra nuostatos, kad kūrėjas turi registruotis ar praeiti ekspertizę, jog iš tikrųjų yra kūrybingas. Pagal galiojančius teisės aktus nėra numatyta ir jokios privalomos kūrinių registracijos ar kitokios apskaitos, o tai reiškia, kad valstybė pasitiki autoriumi, o kartu perkelia autoriui visą atsakomybę už jo sukurto kūrinio originalumą prieš vartotoją. ATGTĮ išvardija autorių teisių objektus, kas yra ginama autorių teisėmis. Šiame sąraše yra ir taikomoji dailė, o ji apima ir juvelyriką.

Kūrybiškumas vertesnis už auksą

Lietuvos prabavimo rūmų prezidentas Eimantas Mitkus aiškino, kad menininkai ne visada gali pasakyti, kokį metalą naudoja, todėl, neva saugodami vartotojų interesus, valdininkai reikalauja griežtos apyskaitos. „Kūrinio meninė vertė nepriklauso nuo tauriųjų metalų, vartotojas perka meno kūrinį vertindamas kūrėjo profesionalumą, autorystę, kūrinio originalumą, unikalumą.  Tampa nebeaišku, nuo ko ginamas vartotojas – ar nuo autoriaus, kurį jis pats pasirenka? Kodėl juvelyrikos autorius pats negali nuspręsti, ar žymėti savo kūrinį prabos ženklu, ar ne?“ – klausia G.Naprušienė. Akivaizdu, taikomosios dailės kūrinių autoriai yra diskriminuojami, nes jų intelektinė veikla yra prilyginama gamybai, jų vienetiniai autoriniai kūriniai traktuojami taip pat, kaip ir serijinė produkcija. Gal veikia iš sovietinių laikų atėjusi nuostata, kad taurieji metalai ir brangakmeniai yra strateginės žaliavos, o visi, jį perkantys, kaupiantys ar, neduokdiev, parduodantys – valstybei turi kelti įtarimą? Seimo narys Mantas Adomėnas spaudos konferencijoje, vykusioje Seime ir skirtoje autorinės juvelyrikos problematikai, sakė, kad tiesiog būtina peržiūrėti Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymą, „kadangi šis paveldėtas įstatymas atspindi labiau sovietinį mentalitetą, kai auksas buvo pagrindinis vertės matas. Dabar mes iš tiesų turim visai naują situaciją, kai nebe auksas yra visa ko vertės matas, bet kūrybiškumas yra kur kas vertingesnis už auksą ar kitus tauriuosius metalus, kurie gali būti naudojami. Todėl būtent kūrybiškumui įstatymas turi išlaisvinti kelią ir sudaryti sąlygas skleistis“. Kovo mėnesį vykusiame valstybės valdymo tobulinimo, arba, kitaip tariant, Saulėlydžio komisijos posėdyje Rūta Vainienė pažymėjo, kad VĮ Lietuvos prabavimo rūmai apskritai vykdo nebūdingą valstybei funkciją. Jai derėtų organizuoti Vienos konvencijoje nustatytą priežiūros funkciją tauriųjų metalų ir brangakmenių srityje, bet ne pačiai ją atlikti. Patį fizinį darbą – prabavimą, turėtų atlikti rinkoje esančios įmonės. Kaip Estijoje ar kitose šalyse, autorinės juvelyrikos kūrėjai patys galėtų dėti prabą, savo vardoženkliu garantuodami jos teisingumą, savo kūrinio kokybę.

Metalų spindesys ir juvelyrų skurdas

Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnų sprendimas sustabdyti ir uždrausti veiklą, susijusią su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, juvelyrei Kristinai Dulevičiūtei, Autorinės juvelyrikos kūrėjų asociacijos prezidentei, jau nuo 2009 metų yra atėmęs teisę dirbti. Juvelyrė, baigusi Dailės akademiją, taigi turinti menininko išsilavinimą ir diplomą, dirbo nusipirkusi iš valstybės verslo liudijimą, bet, pasirodo, pažeidė taisykles. Pradėjusi dirbti pagal verslo liudijimą dailininkė netrukus sulaukė kvietimo prisistatyti į Prabavimo rūmus su tauriųjų metalų gaminiais ir metalų likučiais. Patikrinę dokumentus valdininkai rado sutartį apie tai, kad Vyriausybė pirko iš menininkės dvi sages. Sagės buvo sidabro, šiek tiek paauksuotos, su paprasto metalo detalėmis, ir pagal taisykles toks gaminys nėra prabuojamas. LPR valdininkai telefonu paklausė Vyriausybės klerkų, kokios spalvos buvo sagės, ir jiems buvo atsakyta, kad geltonos… Prabavimo rūmai be jokių įrodymų pareiškė, kad juvelyrė pardavė neprabuotas auksines sages ir ją nubaudė. Kristinai Dulevičiūtei LPR neleidžia dirbti jau treji metai!

Taip kalbėjo juvelyrai

 „Prabavimo rūmų atstovai bet kada gali įeiti į tavo dirbtuvę ir pareikšti – prašau palikti darbo vietą, mes norime susverti tauriųjų metalo likučius. Ir jei darbo vietoje tų likučių randa keliais gramais mažiau ar daugiau, negu pagal popierius turi būti, apkaltina. Jei daugiau – jie perteklių turi visą teisę konfiskuoti, o jei nepriteklius – apkaltinti nelegaliu realizavimu. Metalą perkame už savo pinigus. Net pajūry rastus akmenukus, kuriuos norime panaudoti kūriniui, turime nešti į Prabavimo rūmus, kad įvertintų!“ „Į rūmus nepristačiau sidabro likučių. Jie buvo neestetiški, sušluoti nuo žemės į indelį. Piniginė jų vertė – keli litai. LRP valdininkai savo išvadose parašė – nelegaliai realizavo tauriųjų metalų likučius...“ „ Norėdami gyventi iš kūrybos, privalome gauti leidimą iš Prabavimo rūmų. Galėtume kurti namuose, virtuvėje, net lovoje, tačiau, norėdami gauti leidimą dirbti, turime nuomotis dirbtuves, vesti medžiagų, naudojamų kuriant, apskaitą, kuri yra sudėtinga ir varžo kūrybinius ieškojimus. Autorystė ir idėja taigi svarbiau, nei panaudotos medžiagos.“

„Tapytojo naudojami aliejiniai dažai brangiau kainuoja negu sidabras. Tapytojai gali taškytis, išsiteplioti dažais, o mes – ne, jei koks gabalėlis tauriojo metalo į plyšį įkrito, į tiglį pilant išsitaško ar tiesiog išgaravo lazeriu metalą apdirbant, tu jau nusikaltėlis, baustinas tūkstantinėmis baudomis.“  “Viename darbe menininkas gali įdėti kelių prabų metalus, jie bus skirtingo plastiškumo, minkštumo, spalvos. Auksą derinti su surūdijusiu metalu. Prabavimo rūmų biurokratė susiima už galvos ir aiškina, kad taip negalima.“ „Kartais darbui naudoju kelis metalus kartu – sidabrą, auksą, volframą, kuris gerokai brangesnis už auksą, paladį. Jie pinigus už ekspertizę paima, ir sugadina mano darbą, jo neprabuodami, o žymėdami ženklu met., reiškiančiu metalą. Sakau, bent sidabro prabą uždėkite, jo kūrinyje yra aštuoniasdešimt procentų, o jie man atrėžia, kad ne, nes tai – lydinys.“ „Kai darau kūrinį, mažas skirtumas, su kokiu metalu dirbu, galiu darbą daryti iš žalvario, galiu iš aukso. Kaip tapytojas renka spalvas, taip mes metalą.“ „Estijoje autoriumi pasitiki. O pas mus – ne. Neva gali apgauti. Neva metalai ar akmenys gali būti ne tie. Nesąmonė. Metalo kaina kūrinyje sudaro tik mažą dalį viso dirbinio vertės. Jei darbas įdomus, papuošalą iš manęs pirks. Nepasitikint menininku gal reikėtų kontroliuoti ir odą batams, ar pliauskas medinių šaukštų gamybai?“ „Kitose šalyse autorius ar firmos patys gali dėti prabą ar vardoženklį, ir tik, jeigu klientas nori, eina į metrologijos tarnybą ir deda valstybinį ženklą. Valstybė bet kada gali patikrinti, ar praba teisinga. Jei patikrina ir randa neatitikimą gaminyje su autoriaus ženklu, tada jau baudžia visu griežtumu. Tačiau autoriams ir taip nekyla noras apgaudinėti. Mes gi menininkai, ką apgaudinėsi? Save? Tegu tikrina, bet tegu leidžia kurti!“