Asta Krikščiūnaitė: kultūra – vienintelis išsigelbėjimas (2)
Dainininkė Asta Krikščiūnaitė dainuodama mato kiekvieną klausytoją. Akompanuoja Audronė Kisieliūtė.
Šių metų Nacionalinės premijos laureatės atlikėjos Astos Krikščiūnaitės pasirodymai suplanuoti jau metams į priekį: charizmatiškoji menininkė vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Apie akistatą su klausytojais, meno būtinybę ir bendravimo su publika džiaugsmą laureatė su „Atgimimu” kalbėjo tarp repeticijų.
– Nacionalinė premija Jums paskirta už „plataus Lietuvos ir pasaulio muzikos repertuaro įprasminimą, už išskirtinę vokalo kultūrą”. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Manau, tai yra pats aukščiausias įmanomas įvertinimas – juk šalyje kito tokio garbingo apdovanojimo ir nebėra. Be abejonės, esu nepaprastai patenkinta, pamaloninta ir nustebinta!
– O kaip dėl mūsų kaimynės Estijos? Juk 2004 metais buvote apdovanota „Baltosios žvaigždės” ordinu už nuopelnus šios šalies kultūrai.
– Turbūt kiekvienas žinome sparnuotą frazę: savame krašte pranašu nebūsi. Juk turėtų būti kaip tik smagu, kad štai ima ir pastebi, įvertina svečioje šalyje. Tai rodo, kad nesame užsisklendę „vietiniai“ atlikėjai, o anaiptol aktyviai dalyvaujame ir kitų valstybių kultūriniame gyvenime.
– Kaip skiriasi skirtingų šalių auditorijos, žiūrovų sutikimas?
– Be abejonės, šalis šaliai nelygi: tautų temperamentai dažnai nesutampa. Pavyzdžiui, lietuviai – ganėtinai santūrūs. Prieš porą dienų koncertavome viename Lietuvos miestelyje. Sugužėjo daug ponų ir ponių, visi tokie rimti, atstumo besilaikantys, tarsi sakantys: „Na, tai parodykite, ką sugebate – įvertinsime.“ Apskritai dažniausiai lietuviai tik į koncerto pabaigą geba atsipalaiduoti, galiausiai – nusišypso. Esu koncertinio žanro atlikėja, ir mano bendravimas su publika yra labai tiesioginis, tad iš scenos aš matau kiekvieną žmogų, esantį salėje. Šita akistata yra ir sudėtinga, ir kartu maloni: pajauti, ar tave priima, išgirsta, ar kaip tik – negirdi. Kartais tenka įdėti labai daug pastangų, kad pažadintum klausytoją, įskeltum jame kibirkštėlę.
– Kodėl pasirinkote būtent šitokią sritį – muziką?
Kultūra ir mokslas yra vienintelis likęs mūsų šalies potencialas, išsigelbėjimas tokiu sunkiu ekonominiu metu.
– Pratęsiau giminės tradiciją. Mano mama – muzikos mokytoja, kuri, kaip ir močiutė, turėjo nepaprastai gražų balsą. Mama, deja, metė vokalo studijas, nors jos talentas buvo šimtąkart didesnis už manąjį. Ir aš visą laiką troškau būti muzikos mokytoja.Tačiau mano draugė, kuri studijavo Konservatorijoje, dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje, paskatino mane, kad mokyčiausi dainavimo. Įstojau į J.Tallat–Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, o po to jau tęsiau mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Štai taip ir prasidėjo muzikinis gyvenimas.
– Kuo muzika yra pranašesnė už kitus menus?
– Muzika yra prieinamesnė visuomenei: ji greičiau pasiekia klausytoją. Kinas, žinoma, irgi priskiriamas masiniam menui, tačiau jo sukūrimas atima nepaprastai daug laiko. Lygiai taip pat – ir su daile: paveikslo nutapymas taip pat nemažai užtrunka. O muzika – atvirkščiai - ji visa vyksta čia ir dabar: esamajame laike.
– Kam žmonėms išvis reikia meno?
– Apskritai, manau, kad kultūra ir mokslas yra vienintelis likęs mūsų šalies potencialas, išsigelbėjimas tokiu sunkiu ekonominiu metu. Bet kuriuo atveju visas pagrindas po kojomis, visa ateitis yra priklauso nuo intelekto. Jei nebeliktų kultūros, galutinai suprimityvėtume! Nebeliktų „prašau“, „atsiprašau“, „ar galėtumėte“... Tarkime, dabartinė televizijos kuriama prioritetų koncepcija, kai į pirmą vietą iškeliamos nesamos vertybės – ko vertos vien antraštės: „nusipirko naujus batus“, „įsigijo mašiną“, „įsisodino antakį“... Tai yra taip svarbu, kad šiuos dalykus privaloma aprašyti! Žvelgiant iš kitos pusės, tai – tarsi uždaras ratas: visuomenei duodama, ko ji nori. Lygiai taip pat gyvena ir muzikos atlikėjai: norint parengti ypač gerą ir intelektualią programą, reikia nusiteikti, kad didelės minios klausytojų nebus. Daug kam priimtinesnės melodingos neapolietiškos dainos: užtrauki „O sole mio“, ir publika linguoja kartu: visi laimingi.
– Rimtoji muzika iš esmės nėra toks populiarus žanras: tai – greičiau menas, pritaikytas labai specifiniam žmonių sluoksniui. Ar tai suteikia išskirtinumo, paglosto savimeilę?
Iš scenos aš matau kiekvieną žmogų, esantį salėje. Šita akistata yra ir sudėtinga, ir kartu maloni: pajauti, ar tave priima, išgirsta, ar kaip tik – negirdi. Kartais tenka įdėti labai daug pastangų, kad pažadintumei klausytoją, įskeltum jame kibirkštėlę.
– Aš darau tai, kas man, kaip atlikėjai, yra paprasčiausiai priimtina. Juk nėra blogos muzikos, yra tik prastas atlikimas. Visi žanrai yra geri: tiek džiazas, tiek folkloras, tiek opera. Dabar yra toks laikmetis, kai nebegalima sau leisti būti siauros specializacijos atlikėju.
– Kaip vertinate operos žanrą televizijos šou projektuose?
– Pavyzdžiui, „Triumfo arką“ vertinu labai teigiamai: tai buvo puiki galimybė pristatyti visuomenei operinę muziką. Juk ne paslaptis, kad dažnam piliečiui atrodo, jog opera – kažkoks baubas, kur afišuojasi vien ponios, apsivilkusios pūstomis suknelėmis, o šalia esantys ponai kažko garsiai šaukia... O pasirodo, kad tai yra labai melodingas, malonus ir mielas žanras. Kitaip sakant, ne toks jau ir baisus! Be to, tai – puiki galimybė pasireikšti jauniems žmonėms.
– Esate žmogus–orkestras! Imatės ne tik kamerinės muzikos, bet ir oratorijų, kantatų. Kuriuos būtent kūrinius Jums yra maloniausia atlikti?
– Mieliausi kūriniai yra tie, kuriuos pasirenki pats. Ypač mėgstu atlikti kūrinius su pianiste Audrone Kisieliūte ar Čiurlionio kvartetu, tuomet koncerto programą turiu galimybę sudaryti pati. Tada ir yra tikra mano šventė! Tačiau aš esu atlikėja, o tai irgi darbas, tad anaiptol ne visada turiu galimybę imtis būtent to, ko išties noriu. O pačios maloniausios man – Giuseppe Verdi, Georges Bizet, Francis Poulenc, Ernest Chausson dainos. Jei kalbame apie lietuvių kūrinius – nepaprastai malonu buvo atlikti Onutės Narbutaitės oratoriją „Skiautinys mano miestui“, taip pat – Kristinos vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Labai puikus kūrinys yra ir Algirdo Martinaičio oratorija „Mūsų laisvė: septynios invokacijos“.
– Ar yra toks kūrinys, kurio Jūs dar nesate atlikusi, bet labai labai norėtumėte?
– Visada labai norėjau atlikti Francis Poulenc „Žmogaus balsą“. Tai – monoopera... Tačiau ją idealiai, tiesiog etaloniškai sudainavo Giedrė Kaukaitė. Jos atlikimas – nepralenkiamas! Vis dar kirba mintis išmėginti šią operą, nes kol kas neturėjau tam drąsos.
Kompozitorius Algirdas Martinaitis:
Asta Krikščiūnaitė – itin plataus spektro menininkė: jos repertuaras apima tiek liaudies dainų tradiciją, tiek šiuolaikinės muzikos vingius. Muzikantės kūrybos viršūnė – G.Qančeli atlikimas, sklidinas ypatingo subtilumo ir niuansuotės, puikaus interpretavimo bei šiuolaikinės muzikos perteikimo. Be viso to, A.Krikščiūnaitė išsiskiria savo oratoriniu dainavimu: jos atlikimas žavi ypatinga vidine emocine jėga.
