Aukoti negalima bausti (2)

Nuo pirmojo advento sekmadienio Vilniaus mieste įsigaliojo naujosios miesto tvarkymo ir švaros taisyklės. 15.24. jų punkte rašoma: „Draudžiama prašyti išmaldos ar ją duoti, aukoti. “ Draudimas netaikomas religinėms apeigoms ir kulto ceremonijoms, vykstančioms bažnyčios pastatuose ir aplink juos, taip pat renginiuose, kuriems, suderinus renginio vietą, laiką ir formą, išduotas leidimas. Taisyklių pažeidėjai pirmuosius kartus bus įspėti, vėliau bus skiriamos baudos iki 2 tūkst. Lt.

Vilniaus meras Artūras Zuokas net išleido vaizdo įrašą, kuriame, aiškindamas savo sprendimą, pabrėžia, kad varguoliams yra skiriamas nemokamas maitinimas. Tačiau jis nepamini, kad benamiai gali pavalgyti tik vieną kartą per dieną, dauguma jų yra įsiskolinę ir, be to, kartą per mėnesį jiems reikia mokėti už nakvynės namus.

„Padėliokime“ akcentus – sprendimas buvo priimtas prieš didžiąsias šventes; jis buvo priimtas žiemą, kai benamiai daugiausia šąla; varguoliai yra vertinami švaros požiūriu – ir paklauskime savęs ir kitų, nuo kada žmogiškumas yra matuojamas paradinės švaros ar panašiais kriterijais? Kaip keisis benamių padėtis ir kaip derėtų spręsti šitą klausimą?

Viešosios tvarkos pažeidimų daugės

Lino Kukuraičio, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktoriaus, manymu, sunku pasakyti, ar šis sprendimas sąmoningai priimtas artėjant didžiosioms metų šventėms ir šalčiausiuoju metų laikotarpiu: „Natūralu, kad žiemą išmaldos prašančiųjų padaugėja ir jie labiau matomi. Atsakyti prašančiajam žiemą irgi yra sunkiau. Žiemą gyvenimas gatvėje iš tiesų yra kasdienė kova už išlikimą. Manau, daliai žmonių, gyvenančių gatvėje, elgetavimas yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Šiaip ar taip, elgetaujantys asmenys, ypač vyresnio amžiaus, turėtų pajusti šio sprendimo neigiamus padarinius. Kokie jie bus, sunku prognozuoti, mat kaip žmonės išleidžia elgetaujant surinktus pinigus, taip pat neaišku. Dalis jų galbūt išlaiko savo būstą ar maitina vaikus, kiti perka alkoholį. Vilniaus mieste veikia bent keturios labdaros valgyklos, kuriose per dieną gali pavalgyti apie 900 asmenų. Bendros lankytojų duomenų bazės nėra, tad yra sunku nustatyti, keliose iš tų įstaigų vienas žmogus apsilanko per dieną.“

L.Kukuraičio teigimu, tikėtina, kad miesto viešąją tvarką palaikančios struktūros susilaukia skundų dėl elgetaujančių žmonių elgesio. Jo žodžiais, žmonės, prašantys išmaldos, elgiasi labai įvairiai: „Yra įkyrių ir netgi agresyvių atvejų. Tačiau šios situacijos yra kontroliuotinos atitinkamų struktūrų. Ar dėl to reikia drausti išmaldą ir dar už ją bausti? Paraidžiui laikantis elgetavimo draudimo taisyklių, viešosios tvarkos pažeidimų tik daugės, nes žmonės ir toliau prašo išmaldos. Bėda ta, kad taip pažeidžiamos žmogaus teisės gauti paramą savo bendruomenėje ir bendruomenės teisė teikti paramą savo vargšams. Išmaldos draudimas atima iš mūsų teisę būti jautriems, o tai natūraliai migdo mūsų solidarumą. Gebėjimas pasirūpinti silpnaisiais yra išskirtinis žmogiškumo bruožas.“

Žmogus nesuvokia savo ribotumo

Paklaustas, kaip reikėtų spręsti benamystės ir aukojimo problemas, direktorius teigė, kad pirmiausia reikėtų atskirti problemas, susijusias su aukojimu, nuo benamystės problemų: „Su aukojimu susijusios problemos yra įvairaus pobūdžio: agresyvus elgetaujančiųjų elgesys; išmaldos prašančiųjų piktnaudžiavimas, pasipelnymas; surinktų aukų naudojimas netinkamiems tikslams; reketo, verslo užuomazgos tarp elgetaujančiųjų. Reikėtų suintensyvinti ir suderinti viešosios tvarkos priežiūros specialistų darbą, šviesti visuomenę, kaip elgtis su elgetaujančiu ar gatvėje atsidūrusiu asmeniu. Kompetentingi socialiniai darbuotojai turėtų nagrinėti elgetaujančio asmens problematiką, motyvaciją ir individualiai su juo dirbti. Ilgalaikė socialinė atskirtis yra susijusi su žmonių pasaulėžiūra, savęs suvokimu ir gyvenimo būdu. Žmonės lyg ir norėtų, kad padėtis keistųsi, tačiau gyvenimo būdas laiko juos toje pačioje gyvenimo situacijoje. Ir dažnai žmogus nesuvokia savo ribotumo. Tai jis perėmė iš aplinkos, kurioje brendo. Jeigu žmogus augo niekada nematydamas atsakingo gyvenimo pavyzdžių, kaip jis gali būti pats atsakingas? Taigi esminė pagalba būtų tokia – užmegzti patikimą, kompetentingą santykį su juo ir sudaryti sąlygas žmogui keisti pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdą. Reikia tokių socialinių darbuotojų, kurie gebėtų kompetentingai užmegzti santykį. Tokių darbuotojų Lietuvoje turime labai nedaug, o ypač gebančiųjų dirbti gatvėje. Neįkainojamą vaidmenį atlieka nevyriausybinės organizacijos ir bendruomenės.“ L.Kukuraitis pabrėžė, kad, pirma, turėtų koordinuotis, bendradarbiauti ir specializuotis organizacijos, dirbančios su šiais asmenimis, antra, reikėtų pagalvoti apie būstus, kurie bent pereinamu laikotarpiu padėtų benamiams įsitvirtinti visuomenėje, trečia, būtina kurti tarpines darbo vietas, kurios padėtų asmeniui susigrąžinti darbo įgūdžius, ketvirta, trūksta Fizinių asmenų bankroto įstatymo, nes labai daug asmenų turi daug skolų, kurios jiems trukdo grįžti į normalią darbo rinką.

Tai, kad šiuo sprendimu tarytum siekiama mažinti visuomenės jautrumą, o auka, aukojimas tampa neigiamu dalyku, pabrėžė ir Donatas Navickas, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas” nakvynės namų direktorius.

Problemą reikėtų spręsti kompleksiškai

Saulius Liekis, Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijos pirmininkas, Vilniaus savivaldybės sprendimą vertina dviem aspektais ir siūlo problemą spręsti kompleksiškai „Pirma, draudimas yra neveiksmingas. Jis gali turėti daugiau neigiamo poveikio ateityje, kai reikės padėti žmogui. Daugelis tokių asmenų neturi jokių pajamų. Tad suteikti pagalbą būna dar sunkiau. Antra, pačią mintį, kad apie tai reikėtų kalbėti ir ieškoti pagalbos būdų, palaikau.”

Prieš dešimt metų S.Liekis yra lankęsis Švedijoje ir stebėjęs, kaip dirba tie socialiniai darbuotojai, kurių veiklos vieta – kiemai, gatvės, laukai: “Jų funkcija ir pareiga buvo vėlyvu paros metu bendrauti su jaunimu (nepilnamečiais), kurie šlaistosi gatvėse, parvežti juos, susipažinti su jų tėvais. Šiuo metu Lietuvoje socialinių tarnybų, kurios dirbtų lauke, nėra. Nebent Klaipėdoje veikė nevyriausybinės organizacijos Išganymo armija, kurios savanoriai vykdavo į sąvartyną, bendraudavo ir teikdavo pagalbą ten gyvenantiesiems. Suprantu, kad tokiai tarnybai reikia papildomo finansavimo, bet nemažą darbą galima nuveikti informuojant bendruomenę apie organizacijas, teikiančias tokiems asmenims pagalbą. Informacija apie socialinės pagalbos tinklą galėtų būti ant šiukšlių konteinerių, atliekų surinkimo įmonėse, baruose, kavinėse. Elgetaujančiuosius būtina motyvuoti, su jais bendrauti. Tai – vienas iš svarbiausių dalykų. Ilgalaikis, kantrus, sunkus darbas ir priemonių visuma gali duoti rezultatų. Dabar tik važiuojame į „karštus taškus”, kai gauname kaimynų ar policijos skundą. Ir taip tik gesiname gaisrą.”

Benamiai – paradinės kultūros šešėlyje

Dinos Sergijenko, tinklaraščio „Nemiegu.lt” autorės, manymu, tie, kurie pritarė naujosioms miesto tvarkymo ir švaros taisyklėms bei jas pasirašė, turėtų gėdytis: „Miesto savivaldybė ir anksčiau rengėsi įvairioms pertvarkoms – žadėjo benamius, elgetas suskaičiuoti, sudaryti savotiškus sąrašus. Tačiau negražių įtarimų kelia išsakytos nevyriausybinių organizacijų ir dirbančiųjų su šios socialinės rizikos žmonių grupe mintys, kad savivaldybė norėtų, jog varguoliai būtų kuo toliau nuo turistų akių. Garsiai ir atvirai kalbama, kad Vilniaus valdžia norėtų benamius perkelti į Naująją Vilnią. Kokiu tikslu? Greičiausia kad ištiesta ranka neglumintų į Vilnių atvykusių turistų. Didžiųjų švenčių laikotarpis – toks metas, kai senamiestis, kuriame dažniausiai renkasi elgetos, jaučia pagyvėjimą. Galbūt čia ir slypi tokio dokumento atsiradimo priežastis?” D.Sergijenko žodžiais, dėl to benamiai gali patirti sunkumų – „žinoma, viskas priklausys nuo tų žmonių, kurie stebės, kaip laikomasi taisyklių. Labai viliuosi, kad kai kurie miesto tvarkos sergėtojai „nepastebės“ prašančiųjų išmaldos ir ją duodančiųjų. Tačiau nesu naivi – ne kartą esu mačiusi, kaip viešoji policija išvaiko gatvių kampuose stovinčias močiutes, kurios už litą ar du parduoda savo darželiuose užaugintas gėles ir taip prisiduria prie menkučių pensijų. Manau, kad vaikymais ir grasinimais bus sprendžiama ir ši problema”.

Tinklaraščio autorė pabrėžė, kad daug benamių, elgetaujančiųjų yra įsiskolinę: „Vieni nuo tų laikų, kai be jokių sunkumų visiems, turintiems dokumentus ir mobilųjį telefoną, buvo dalijami kreditai. Kiti turi šiokį tokį būstą, kurio nebesugeba išlaikyti, o dėl didelių komunalinių mokesčių yra įklimpę į skolas. Jeigu dirbtų oficialiai, tokie žmonės didžiąją dalį savo atlyginimo privalėtų atiduoti antstoliams ir bendrovėms, kurioms yra įsiskolinę. Sprendimas bausti už išmaldos prašymą, mano nuomone, tokiems žmonėms grįžti į visuomenę nepadės, o tik dar giliau įklampins į skolų liūną. Išgirdę apie naująsias taisykles tie, kurie aukodavo jausdami pareigą, nustos tą daryti, o aukoję iš paprasčiausio gerumo – bijos.”

Verčiau steikime darbo vietas

Tinklaraštininkė D.Sirgijenko, paklausta, ar, jos manymu, benamiai tikrai įžūliai elgiasi prie kavinių ir restoranų, prašydami išmaldos, samprotavo: „Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu girdėjusi tokių istorijų. Ir kolegos, ir keli draugai yra pasakoję, kad būtent senamiestyje, sėdint prie lauko staliukų, lūkuriuojant prie universitetų, atsiranda įžūlių prašytojų, kurie įkyriai prašo pinigų, cigarečių, kitų dalykų. Tačiau taip elgiasi tik nedidelė benamių dalis. Kitos dalies dažniausiai niekas nė nepastebi, nes jie sėdi ištiesę rankas, pasidėję kepures ar pan. įvairiose tarpuvartėse, menkai matomose vietose. Nė vienas jų nelenda į akis prašydamas pinigų. Neretai tai – senyvo amžiaus žmonės, kurie kartais net nėra tikrieji benamiai – jie turi butus, kurių nesugeba išlaikyti. Jiems reikėjo įveikti didelius moralinius barjerus, kad išeitų į gatvę prašyti pagalbos. Tokių elgetų iš tiesų yra labai daug, tačiau visuomenė, o šiuo atveju ir valdžia, kaip visada yra linkusi matyti tik blogąją pusę ir gerokai sutirštinti spalvas. Meras, aiškindamas sprendimą, kalbėjo ir tai, kad taisyklės pakeistos, nes 62 proc. benamių yra darbingo amžiaus, o duodami jiems pinigų – padėties nepakeisime. Galbūt tuomet reikėjo ne drausti duoti išmaldą ar jos prašyti, o pasirūpinti darbo vietų steigimu sostinės benamiams? Išsakę draudimą ir paskyrę baudas, liepę jas susimokėti, benamius tik dar giliau įstumsime į šitą liūną. Juk yra sena kaip pasaulis tiesa – draudimais nepasieksime nieko. Galbūt dabar benamiai pasitrauks iš sostinės senamiesčio, keliaus į miegamuosius rajonus, tačiau ši problema niekur neišnyks. Sprendimų reikėtų ieškoti kitaip.“

Socialiniai skirtumai – neišvengiamas miesto, kaip socialinio ir kultūrinio darinio, elementas

Rasai Indriliūnaitei, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros doktorantei, ne sykį yra tekę išgyventi ir patirti, į kokią sunkią padėtį patenka varguoliai, praradę savo asmens dokumentą. Jiems dokumentas – būtinas kaip oras, nors visi puikiai suvokiame, kaip sunku jį išsaugoti žmogui, neturinčiam nuolatinės gyvenamosios vietos ar vietos, kurioje jis galėtų saugiai laikyti savo daiktus. Pokalbis su Rasa Indriliūnaite.

– Benamiai ir sako: „Be paso esi niekas.” Čia yra didžiausias socialinės pagalbos, socialinių paslaugų paradoksas – savo esme skirtos pagelbėti žmogui, jos kartu jį ir stipriai apriboja, nuasmenina. Kol kas negalvojama apie realius jas gaunančiųjų įgalinimo mechanizmus. Stokojama dėmesio konkrečiai situacijai ir konkrečiam žmogui – arba „atitinki standartą“ ir įtelpi į socialinės paramos rėmus, arba gyvenk kaip išmanai. Lietuvoje organizacijų, teikiančių socialines paslaugas benamiams, tinklas yra gana silpnai išplėtotas. Daugiausia tai yra valstybės teikiamos paslaugos, kurios yra stipriai biurokratizuotos ir institucionalizuotos, todėl ne tokios lanksčios nei nevyriausybinių organizacijų ar privačių iniciatyvų teikiamos paslaugos.

– Kaip Jūs įvertintumėte, ar, priėmus naująsias miesto tvarkymo ir švaros taisykles, benamių padėtis keisis? Kodėl, Jūsų manymu, šitas sprendimas buvo priimtas prieš šventes?

– Negalėčiau pakomentuoti, kodėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos miesto tvarkymo ir švaros taisyklės atnaujintos būtent dabar ir kodėl jose patvirtintas punktas, reglamentuojantis išmaldos prašymą ir teikimą. Gal tai yra susiję su pasibaigusiu senųjų galiojimu? O gal tai tam tikra miesto tvarkymo politikos dalis?

Atsakydama į tokius ir panašius klausimus, pirmiausia stengiausi daryti tam tikrą perskyrą, nes elgetaujantys žmonės nebūtinai yra benamiai. Tad kai kur sąmoningai vengiu šitos sąvokos. Be to, tarp išmaldos prašančiųjų yra benamių, tad visiškai „anuliuoti“ sąvoką, kalbant apie mūsų problematiką, irgi nebūtų tikslinga.

Sakyčiau, pastaruoju metu miesto valdžios atstovai itin susidomėjo socialinės atskirties grupių padėtimi. Pavyzdžiui, miesto meras A.Zuokas apsilankė VA „Caritas“ dienos centre ir nakvynės namuose; taip pat meras ne kartą kalbėjo apie atliekų tvarkymą ir pabrėžė, kad mieste reikėtų naujų konteinerių, kuriuose atliekas renkantys žmonės negalėtų krapštinėtis; padaugėjo svarstymų apie galimybę iškelti socialinių paslaugų centrus toliau už miesto, į Naująją Vilnią, ir pan.

Naujosiose miesto tvarkymo ir švaros taisyklėse yra punktas, draudžiantis „įrengti nuolatines ar laikinas vietas poilsiui, miegui ar gyvenimui po daugiabučių gyvenamųjų namų balkonais“. Jis sulaukė mažiau visuomenės atgarsių, bet, žvelgiant iš benamių asmenų perspektyvos, yra svarbus. Ne paslaptis, kad taip įrengtuose laikinuose būstuose, ypač šiltuoju metų laiku, gyvena benamių dalis.

Visi šie bandymai – tai tam tikras siekis sterilizuoti, sutvarkyti ir išvalyti miestą. Žvelgiant plačiau, tai nėra nauji dalykai. Su tuo jau anksčiau susidūrė ir kiti Europos, o ypač JAV, miestai, išgyvendami tam tikrus urbanizacijos eigos etapus. Visuomenės grupės segreguojasi ir poliarizuojasi pačios ar priverstinai dėl miesto politikos veiksnių, užimdamos tam tikras gyvenamąsias teritorijas. Skurdžiausios arba tam tikros etninės visuomenės grupės neretai yra nustumiamos į uždaras teritorijas, vadinamuosius getus.

Lietuvoje modernizacijos procesai kiek vėluoja ir/arba kiek užtruko, tad ši problematika dar nėra labai aktuali. Tačiau pastarojo meto įvykiai leidžia svarstyti apie jos užuomazgas. Aišku, čia slypi ir tam tikras paradoksas – juk socialiniai skirtumai ir visuomenės diferenciacija mieste yra patys akivaizdžiausi dalykai. Tai – neišvengiamas miesto, kaip socialinio ir kultūrinio darinio, elementas. Tuo tarpu noras „paslėpti“ elgetaujančius žmones ir „sulyginti“, suvienodinti, „išvalyti“ miestą ne tik prieštarauja miesto istorijos esmei, bet tam tikra prasme primena tam tikrus sovietinės santvarkos elementus. Siekiama parodyti, kad problemų nėra. Ko nematome plika akimi, to tarsi nėra. Žvelgiant socialiniu aspektu, tai nesąmoningai programuoja ir kitą konfliktą – žmogaus jautrumas kitam, silpnesniajam, mažės, kartu bus mažiau kiekvieno mūsų atsakomybės už kitą asmenį. Jei bus leidžiama aukoti tik tam tikrose vietose, prie kulto pastatų ir pan., tai tarsi suteiks prerogatyvą tik religinių bendrijų nariams ir jas lankantiems žmonėms rūpintis vargšais. Galimos baudos baimė visuomenės dalį tarsi „atleis” nuo pareigos solidarizuotis su vargšais. Žvelgiant psichologiškai, bus lengviau save reabilituoti: „Kodėl neaukoju?“ – „Siekiu išvengti baudos.“

– Ar, Jūsų manymu, benamiai dėl naujųjų miesto tvarkymo ir švaros taisyklių gali patirti kokių nors didelių sunkumų?

– Žvelgiant iš elgetaujančių žmonių perspektyvos, šis miesto savivaldybės sprendimas, priimtas šaltuoju metų laiku, kai skurdžiai gyvenantiems žmonėms yra itin sunku išgyventi ir parama yra labai reikalinga, taip pat prieš vienas didžiausių švenčių, kai itin suaktyvėja labdaros iniciatyvos ir visuomenė daugiau aukoja, neabejotinai yra didelis akibrokštas.

Sunku prognozuoti, bet toks sprendimas gali lemti smulkių nusikaltimų didėjimą. Juk pati problema niekur nedingsta, skurstančiųjų žmonių padėtis lieka tokia pati. Jokios kitos alternatyvos, uždraudus aukojimą, pasiūlyta nebuvo. Neabejotinai tokiais sprendimais yra skaldoma ir pati visuomenė – ne paslaptis, kad skurstantieji dėl prisiimtų tam tikrų vaidmenų jaučiasi mažiau visaverčiai ir kartu neigiamai atsiliepia apie geriau gyvenančiuosius. Tad susidaro sąlygos didėti šiam pykčiui ir neapykantai. Kartu galima nuspėti, kad neabejotinai mažės ir taip žemas žmonių, esančių socialinėje atskirtyje, pasitikėjimas valdžios institucijomis. Tai skatina dar didesnį jų uždarumą, o kartu ir didesnę atskirtį.

– Ar, Jūsų manymu, benamiai tikrai įžūliai elgiasi prie kavinių ir restoranų, prašydami išmaldos (būtent taip valdžia aiškina savo sprendimą)?

– Būtų sunku vienareikšmiškai atsakyti. Nutinka įvairių situacijų. Tik drįsčiau pasakyti, kad dažniau įžūliai prašydami išmaldos elgiasi asmenys, turintys priklausomybių nuo alkoholio, psichotropinių medžiagų ir kt. Jų nereikėtų tapatinti su elgetomis ir vargšais. Jiems parama yra reikalinga baziniams poreikiams tenkinti. O tvarkymasis su įžūliai išmaldos prašančiaisiais gal labiau būtų viešąja tvarka besirūpinančiųjų ir policijos prerogatyva, tuo labiau kad vadinamasis „reketas” vyksta dažniausiai uždarose erdvėse – prekybos centruose ar automobilių stovėjimo aikštelėse prie jų, kavinėse ir pan.

Keli įspūdžiai apie benamius

Po pietų. Turgus. Užkalbina prekybininkė. Iš tolo nužiūriu jos prekes, jau pakuojamas į krepšius. Ant prekystalių, šalia jos parduodamų drabužių, susėdę benamiai. Jie ramiai šnekučiuojasi, kikena. „Pažiūrėkite, – klausiu jos. – Ar jie iš jūsų nieko nenugvelbs?“ – „O ne, – ji nė nežvilgteli į tą pusę. – Dar nė karto taip nebuvo. Jie kartais net saugo mano prekes. Retkarčiais iš namų aš jiems šio to atnešu...“ Susigėstu, nes ir mane, pasirodo, veikia stereotipai.

Važiuoju į darbą. Išlipu iš troleibuso – Tuskulėnų stotelėje sėdi du benamiai, vyras ir moteris. Moters dantyse – cigaretė. Vyras laiko nedidelį baltą plakatėlį su užrašu: „Esu benamis, padėkite.“ Aš jam „aiškinu“: „Ar jūs nežinote, kad ignoruojate miesto valdžios ir Zuoko sprendimą? Aukoti ir imti išmaldą yra uždrausta.“ Jis – lūpos smarkiai pūliuoja – mosteli ranka ir lėtai sako: „Žinau, viską žinau. Bet iš to nieko nebus, gyvenimas eina savo vaga.“ Atsidusęs priduria, kad neturi paso, o be asmens dokumento nepriima jokie nakvynės namai, neregistruoja darbo birža, jis negauna maisto talono.