Stasys Vainiūnas. Kompozitoriaus 100-osioms metinėms

Tad teks ieškoti būdų, kaip ją gauti dovanų iš leidėjo, šiuo atveju iš Lietuvos nacionalinės filharmonijos. Vienintelis galbūt praversiantis patarimas – belskitės ir jums bus atidaryta. Šis CD įrašas yra ypatingas ir vertas dėmesio dėl daugelio priežasčių. Pirma, tai unikali kompozitoriaus Stasio Vainiūno (1909–1982) 100–osioms metinėms skirta plokštelė su puikiu koncertiniu įrašu 2009–ųjų balandžio 4–ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje dalyvaujant Roberto Šerveniko diriguojamam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui ir pianistei Birutei Vainiūnaitei. Antra, čia atliekami kūriniai akivaizdžiai liudija vieną talentingiausių pokario metais neemigravusio ir okupuotoje Lietuvoje kūrusio prieškario profesionalios europinės mokyklos intelektualų. Kuris šioje CD skambančių 1957, 1968 ir 1975 metais savo sukurtų didelės apimties kūrinių partitūrose ir minorinių leitmotyvų dramatizmu užkodavo ne tik kūrėjo, bet ir laisvę praradusios tėvynės tragizmą.

Muzikos studijas Stasys Vainiūnas baigė prieškariu garsioje Rygos konservatorijoje, 1933–iaisiais – fortepijoną pas prof.A.Daugulą, 1934–aisiais – kompoziciją pas prof.J.Vytuolą. Beje, Rygoje prieškariu studijavo ir kiti lietuvių muzikai, tarp jų emigravęs karo metu į Vokietiją ir JAV žymus modernistas Vladas Jakubėnas (1904–1976). Nors S.Vainiūnui kartais priekaištaujama dėl pokario metų „stilistinio margumo, romantinio mąstymo šablonų, liaudies dainų melodijų citatų“ ir net „formalizmo“, bet šiame CD įrašytų kūrinių melodiniame audinyje atrandi kur kas gilesnius prasminius klodus ir kodus. 1957–ųjų Simfonija cis–moll, op.27, savo meistriškai audžiamos orkestruotės lyriniu minoru ir subtilių potėpių dramatizmu tarsi tylus aidas netikėtai primena kitos komunizmo aukos D.Šostakovičiaus simfonijose užkoduotą asmens ir tautos tragizmą. Šiandien šią keturių „siužetinių“ dalių (Sostenuto, Presto con fuoco, Andante non troppo, Allegro marciale) simfoniją drąsiai galima eksportuoti į pasaulio scenas kaip itin autentišką okupuotos Lietuvos kūrinį, talentingai perteikiantį kompozitoriaus nuotaiką, žinią pasauliui apie prarastą laisvę ir teberusenančią atgimimo viltį. 1968–ųjų simfoninis paveikslas „Sutartinė“, op.35, taip pat nėra vien „stilizuotų sutartinių citatų“ kūrinys, o kur kas gilesnės prasmės lietuviško paveldo manifestacija. O 1975–ųjų Koncertas fortepijonui ir kameriniam orkestrui Nr.4, op.40, yra itin įdomus S.Vainiūno vėlyvojo laikotarpio paskutinis simfoninis kūrinys. Penkios dalys nuo lėtų dramatiškai subrandintos pirmosios Andante žingsnių, antrojoje Vivo išauginto ekspresyvaus likimo sūkurio, trečiosios Tranquillo prisiminimų ilgesio ir skausmingų klausimų, ketvirtosios Allegro energico vėl ekspresyvaus blaškymosi tarp kovos ir susitaikymo iki penktosios Andante mosso finalinio requiem, kai lyrizmo poetiką vėl užkloja lėtų žingsnių amžinybėn aidas lyg varpo ir širdies dūžiai. Šis nuostabus koncertas – tarsi kompozitoriaus autobiografinė poema apmąstant ir muzikos garsais perteikiant žmogiškosios būties lemtį. Aišku viena, šiuos įspūdingus kūrinius privalo iš naujo atrasti ne tik XXI a. pasaulis, bet ir Lietuva.

Leidėjas: Lietuvos nacionalinė filharmonija, 2010