Fotografija – akimirkos nužudymas

– Kaip pradėjote fotografuoti?

– Visų pirma reikėjo turėti kamerą. O jau tada, pagal didžiųjų Panevėžio fotografų taisykles, norint tapti „kietu“ fotografu, pirmiausia reikia nufotografuoti aktą, peizažą, portretą ir reportažą. Kaip bebūtų keista, pasirodo, lengviausia rasti modelių aktui – moterys nori sukiotis prieš objektyvą! Sunkiausiai pasirodė fotografuoti nerežisuotą vaizdą.

– Kodėl Jūsų kūryboje vyrauja būtent nespalvota fotografija?

– Tuomet, kai tik pradėjau fotografuoti, užsiimti spalvota fotografija buvo ir sudėtingiau, ir brangiau. Iš esmės galėčiau daryti spalvotas nuotraukas – pasitaiko kartais viena kita, bet jų nedaug. Kodėl? Spalvos nukreipia dėmesį nuo svarbių objektų, nuo veido, mimikos, emocijos. Norint „daryti“ spalvą, reikia galvoti spalvotai.

– Jūsų fotografijos spektras – labai platus: pradedant reportažu iš recidyvistų kamerų ir baigiant piliakalniais. Kaip tokioje temų gausybėje nepasiklystate?

– Nėra čia kur pasiklysti! Retkarčiais pakeisti žanrą yra poilsis! Juk negali fotografuoti vien, tarkime, portretus. Tai tikrai išvargina – turi daryti „namų darbus“, domėtis žmogumi, kurį fotografuosi, o vėliau, per vieną valandą, sėdint akis į akį, išgauti iš jo visas įmanomas emocijas. Tad kartais pilių fotografavimas būna didžiausia atgaiva! Gali sau pritūpti, išgerti termosą kavos... Tu esi laisvas! Jei kas nepatinka, nepavyksta – gali grįžti, apeiti visą lauką vėl iš naujo... Kaip nori, taip ir darai. Fotografuoti žmogų – visai kas kita: vienas neatsargus judesys, ir galima viską sugadinti negrįžtamai.

– Kaip įvertintumėte fotografo ir modelio akistatą?

– Leisiu sau pacituoti gerbiamą nuostabaus talento poetą Sigitą Gedą: „Jeigu nori pasakyti ką nors nekasdieniško, akis pasiskolink iš žvėries arba paukščio.“ Visada reikia bandyti pažvelgti į daiktus, žmones kitaip, atpalaiduoti sąmonę. Galima sakyti, kad įdomiausia yra ne pats fotografijos rezultatas, bet būtent vykstantis procesas, būtent ta akistata su žmogumi, kurį fotografuoji. Kiek tuo metu investuoji savęs, tiek, manau, yra šaunesnis rezultatas.

– Ką manote apie programas, padedančias „tobulinti” vaizdą?

– Tarkim, programą „Photoshop“ aš naudoju kasdien. Jei imčiausi kardinalių veiksmų, pavyzdžiui, keisti žmogaus akių spalvą, tai jau būtų melas. Tačiau paryškinti vaizdą, pareguliuoti šviesumą ar tamsumą, o kartais ir „nuimti“ nuo veido iškilusį spuogą yra normalu. Anksčiau mes tokias korektūras darydavome su paprasčiausiu peiliuku – išskutinėdavome netinkamas vietas.

– Fotografija – gyvenimo perteikimas ar jo iškreipimas?

– Susana Sontag, viena žymiausių menotyrininkių, yra pasakiusi: kiekvienas fotografas, nuspausdamas mygtuką, fiksuoja mirtį: to laiko jau nebėra. Kiekvienas mirktelėjimas, šypsena trunka tik vienintelę sekundę ir vyksta vienintelį kartą gyvenime: nufotografuojamas jau praėjęs laikas. O iškreipimas, man tas žodis nepatinka, vyksta nuolat: aš niekada nebuvau kito akimis, nebuvau kito siela, aš nežinau, kaip jis suvokia raudoną ar mėlyną spalvą... Fotografuodamas, nori nenori, deklaruoji save.

Žymus fotomenininkas, Lietuvos fotografijos meno draugijos iniciatorius ir ilgametis vadovas Antanas Sutkus:

Nesu menotyrininkas, tačiau galiu leisti sau vertinti Algimanto Aleksandravičiaus kūrybą iš fotografo perspektyvos. Tai – žmogus, turintis didžiulę kūrybinę potenciją, pasižymintis aktyvumu fotografijoje. Jo kadrai – tarsi šokinėjimas ringe ar gal net repavimas: apimantys itin platų spektrą. Man didžiausią įspūdį paliko psichoneurologinės ligoninės nuotraukos ir žymių Lietuvos žmonių portretai. Man atrodo, kad stipriausi jo kūriniai ir yra būtent tie, kurie susiję su socialinėmis gyvenimo problemomis.