Frankofoniško kino panorama

Jau septintus metus iš eilės vykstantis prancūzų kino festivalis yra bene vienintelis vienos kalbos vienijamas kino renginys (kitaip nei Lenkų kino savaitė, Rusų kino savaitė ar Vokiečių kino dienos), kuriam pavyksta sukurti tikro kino festivalio atmosferą. Bent jau man „Žiemos ekranai“ savo svarba rikiuojasi iškart po trijų pagrindinių Lietuvoje rengiamų festivalių. 2012 metų programa taip pat nenuvilia – dėmesį traukia ne tik žymių režisierių darbai, bet ir intriguojantys nauji vardai.

Kino klasika

Labiausiai džiuginanti šių metų programos dalis – dviejų prancūzų kino grandų, komikų Pierre’o Etaix’o ir Jacques’o Tati, filmų retrospektyva. Nuo tada, kai kiek daugiau nei prieš metus pamačiau prancūzų animatoriaus Silvaino Chomet filmą „Iliuzionistas“ ir „atradau“ šeštojo–septintojo dešimtmečio režisierių J.Tati (pagal kurio neįgyvendintą scenarijų ir buvo sukurtas S.Chomet filmas), apgailestavau, kad itin architektūrinius, iki smulkmenų išmąstytus šio kino genijaus filmus tenka žiūrėti ne kino teatre. Jei dar niekada nematėte šio režisieriaus darbų, nepraleiskite tų filmų, kuriuose pasirodo paties J.Tati vaidinamas personažas, jo komiškasis alter ego ponas Julo (komedijos „Pono Julo atostogos“, „Mano dėdė“, „Pramogų metas“ ar „Eismas“). Jis yra kiek negrabi, bet itin žavinga asmenybė, gana sunkiai prisitaikanti pasaulyje, kuriame aplinkiniai žmonės vis labiau save apsupa itin moderniais, bet dažnai ne visiškai suvaldomais prietaisais. Nors šiame itin moderniame pasaulyje ponas Julo – su savo pypke, nuolat visur kliūvančiu lietsargiu ir besiplaikstančiu paltu – skleidžia žmogiškąjį chaosą, paties J.Tati filmuose viskas suplanuota ir apgalvota iki menkiausios detalės. Kiekvienas filmo kadras – tai tarsi atskiras paveikslas, kurį J.Tati „ištapo“ iki tokių smulkmenų, kad jas vargiai įmanoma sugaudyti vieną kartą pažiūrėjus filmą. O jei ir įmanoma, tai tik kino teatro ekrane, tad nepraleiskite progos, nes tokio lygio kino klasika į Lietuvos kino teatrus užsuka itin retai.

J.Tati koncentruojasi ne tik į vaizdą – jo filmuose itin svarbų vaidmenį atlieka ir garsas. Dialogai jo filmuose neretai reiškia nesusikalbėjimą, dažnai yra prislopinami ir labiau naudojami kaip garso efektas. Šiuo atžvilgiu itin svarbus filmas yra „Mano dėdė“. Kuriant šį filmą, su J.Tati dirbo ir kitas kino grandas, „Oskaro“ apdovanojimą pelnęs režisierius bei aktorius Pierre’as Etaix’as. Jo filmus taip pat galima išvysti „Žiemos ekranų“ metu.

Šių laikų kino meistrai

Be kino klasikos darbų, „Žiemos ekranų“ programoje galima atrasti ir kitų filmų, kurie pamažu tampa ar ilgainiui taps kino klasika dėl jų kūrėjų svarbos. Vienas jų – režisierės Claire Denis 1994–aisiais sukurtas filmas „Aš nenoriu miego“, kurio seansas skirtas iš Šarūno Barto filmų lietuvių žiūrovui pažįstamai aktorei Katerinai Golubevai (1966–2011) atminti. Šis vienos įdomiausių dabar kuriančių režisierių darbas aktorei atvėrė kelią jos karjerai Europoje. (Vėliau aktorė suvaidino Leos Caraxo, Bruno Dumont’o filmuose.)

Į šių metų kino programą pateko ir itin kontroversiško prancūzų režisieriaus Bruno Dumont’o darbas „Be šėtono“. Nors jau parodytas praeitų metų Kauno kino festivalyje, ten jis nebuvo pakankamai pabrėžtas ir pastebėtas, tad jo įtraukimas į „Žiemos ekranų“ programą yra labai džiuginantis. Kaip ir kiekvienas šio režisieriaus filmas, „Be šėtono“ sulaukė labai prieštaringų vertinimų. Šis darbas yra labiau skirtas tiems, kurie vertina filmus, nagrinėjančius religinę tematiką. Jame galima rasti tam tikrų sąsajų su Piero Paolo Pasolini’o filmu „Teorema“ ar Carlo Theodoro Dreyerio „Žodis“. Itin filosofiškas, metaforų ir alegorijų kupinas filmas gali atstumti, papiktinti, tačiau vargiai paliks abejingus.

Dar vienas dėmesio vertas darbas – belgų režisierių, brolių Jeano–Pierre’o ir Luco Dardenne’ų, filmas „Berniukas su dviračiu“. Vienų labiausiai Kanų kino festivalyje įvertintų, už šį filmą Didžiuoju prizu (tolygu antroji vieta) apdovanotų režisierių darbe pasakojama apie berniuką Sirilį, kurį tėvas palieka vaikų prieglaudoje. Šis skaudus pasakojimas – neabejotinai vienas svarbiausių 2011–ųjų filmų.

Tiems, kuriems patiko neseniai Lietuvoje rodytas biografinis filmas „Serge’as Gainsbourgas. Didvyriškas gyvenimas“, neturėtų praleisti progos pamatyti jo režisieriaus, garsaus prancūzų komiksų kūrėjo Joano Sfaro (kartu su Antoine’u Delesvaux kurto) naujojo darbo, animacinio filmo „Rabino katinas“. Pastarasis filmas kartu su jau kultiniu režisieriumi tapusio Samuelio Benchetrito (Lietuvoje rodytas jo filmas „Visada norėjau būti gangsteriu“) „Pas Džino“, kitaip nei Bruno Dumont’as ar broliai Dardenne’ai, atstovauja itin žiūroviškam kinui.

Gaivaus oro gūsis

Šių metų frankofoniško kino akcentus dėliojančioje programoje išsiskiria Thierry’io Jousse’o patrakusi komedija „Aš esu niekieno žemė“. Muzikos žvaigždės Filipo, kuris netikėtai užstringa savo vaikystės miestelyje, vaidmenį atlieka žinomas prancūzų dainininkas Philippe’as Karine. Šis filmas vargiai užstrigtų atmintyje, jei ne itin įdomi režisieriaus biografija, kuri žadina smalsumą pasidomėti ir jo kuriamais filmais. Thierry’is Jousse’as, kuris taip pat yra ir festivalio svečias, 1991–1996 m. dirbo legendinio kino žurnalo „Cahiers du cinéma“ vyriausiuoju redaktoriumi. Taigi, kaip ir daugelis garsiausių prancūzų kino kūrėjų, Naujosios kino bangos režisierių – Claude’as Chabrolis, Jeanas–Lucas Godardas, Jacques’as Rivette’as, Éricas Rohmeras, Francois Truffaut – Th. Jousse’as savo karjerą pradėjo kaip kino kritikas legendiniame kino žurnale ir tik vėliau tapo režisieriumi.

Sausio 24–ąją Mokytojų namuose įsikūrusioje „Meno avilio“ mediatekoje režisierius susitiko su smalsiausiais „Žiemos ekranų“ žiūrovais bei diskutavo apie kino kritiką ir kino kūrimą. Po šios diskusijos ir pamačius filmą, paliko įspūdis, kad Thierry’is Jousse’as yra įdomesnis kino kritikas nei režisierius. Bet, siekiant kiek objektyvesnio vertinimo ir atsižvelgiant į režisieriaus išsakytą mintį, kad kino kritikas turėtų pastebėti naujo, būsimo kino tendencijas, reikėtų paminėti, kad būtent šio režisieriaus filmas iš šių metų „Žiemos ekranų“ išsiskiria kaip šis tas nauja ir anksčiau tarsi nematyta. Lyg gaivaus oro gūsis naujausias tendencijas prancūzų kine pristatančiame festivalyje.