G.Grajauskas: Ir rašyti, ir gyventi – sąžiningai

– Literatūros ištroškusiai publikai esate žinomas, galima sakyti, nuo Nepriklausomybės laikų: pirmoji knyga lentynas pasiekė 1993 metais. Kaip iš džiazo muzikanto tapote rašytoju? Kokį vaidmenį suvaidino Lietuvos atsiskyrimas nuo Sovietų sąjungos?

– Grynojo džiazo muzikantu, tiesą sakant, niekada ir nebuvau – nors džiazo „standartų“ studijuodamas sugrojau galybę, bet širdis visąlaik labiau linko prie bliuzo ir roko. Po studijų bliuzroką – visokiomis jo formomis – ir grojome. O rašymas – ar gal rašinėjimas – nuo paauglystės metų buvo lygiaverčiai partneriai su muzika. Kartkartėmis vis pasidžiaugiu, kad nesu tradicinis, „filologinis“ rašytojas – manau, rašytojui labai naudinga turėti kuo įvairesnių įgūdžių, pažinti kitokio buvimo taisykles, galų gale bendrauti su kitokio sukirpimo žmonėmis, ne vien tik su savojo cecho broliais.

Kartais pagalvoju, ar būčiau rašęs, jei Sovietų sąjunga toliau egzistuotų. Rašęs gal ir būčiau, kas čia žino, bet spėju, kad nė viena mano knyga oficialiai nebūtų išleista. Ne dėl kokio ypatingo tekstų aštrumo, veikiau atvirkščiai – dėl švelnumo. Dėl pompastikos ir dėl to, kad nėra skambių šūkių. Žmogiškumas, privatumas, individualybė anuometinei sistemai buvo bene baisiausi priešai.

– Kas buvo pirmieji literatūros vedliai, kai Jūs brendote, Jūsų kūrybos pradžioje? Turbūt sunku patikėti rašytojais, kurie kalba, esą „kūrė iš savęs” – vis viena būna kažkieno duota paspirtis, pavyzdys.

– Vaikystėje buvau skaitymo maniakas – skaityti pradėjau trejų metų, ketverių jau vaikščiojau į biblioteką, kur anuomet dirbo mano mama. Skaičiau viską paeiliui, ką tik aptikdavau – nuo F.Dostojevskio iki nepadorių užrašų ant sienų. Viena pirmųjų knygų, kurią sistemingai, kas keleri metai, iš naujo perskaitau ir kaskart atrandu naujų dalykų – Servanteso „Don Kichotas“. Poeziją – tokią, kokia man patinka – atradau vėliau, paauglystėje. Vieni pirmųjų – kiek pamenu, Eliuaras ir Apolineras, rusų kalba. Anuomet likau pritrenktas ir sužavėtas – kaip paprasta, jokių puošnybių, ir kaip tikra.

– Kartu rašydamas neapleidote ir muzikos: „Kontrabanda”, „Rokfeleriai”. Ką ji Jums davė?

– Apskritai muzika man davė be galo daug – visų pirma tokį beveik intuityvų formos pojūtį. Kiekvienam, rašančiam eilėraščius, labai praverstų mokėjimas groti kuriuo nors instrumentu – o ir muzikos teorijos ar kompozicijos pradmenys tikrai nepakenktų. „Kontrabanda“ su „Rokfeleriais“ – vienas vertingiausių dalykų mano gyvenime. Scenoje su jais patyriau tai, ką džiazmenai vadina „draivu“ – tokį ištirpimo, susiliejimo su kitais, neįtikėtino bendrumo pojūtį, kai kiekvienas scenoje ne tik jaučia kitą, bet ir neklystamai nuspėja jo improvizaciją, kokia puse takto į priekį. Raizgu, sunku tą jausmą apibūdinti. Įsivaizduokite – groja scenoje žmonės ir grodami tam tikru momentu pajunta, kad vienas kitą tobulai supranta. Be to, pajunta kuo tikriausią, visa apimančią meilę vienas kitam. Žinoma, neilgam – tol, kol baigiasi improvizacija.

Tiesa, dar vienas vertingas dalykas: „Kontrabanda“ buvo puiki priedanga stebėti anuometinę, vos užgimstančią popmuzikos virtuvę iš vidaus. O paskui tai palyginti su procesais, vykstančiais „rimtojoje“ kultūroje. Ir pasidaryti tinkamas išvadas.

– Nemažai Jūsų kūrinių yra inscenizuoti. Koks jausmas stebėti vaizdą, judesį, gyvą emociją, nors iki tol tai buvo tik popieriuje ar ekrane? Ar būna nusivylimų, o gal režisieriai interpretuoja tuos dalykus, kurie su Jumis neturi nieko bendra?

– Teatras – kolektyvinis reikalas, tad reikia susitaikyti su tuo, kad tekstas yra tik vienas iš komponentų, ir palikti laisvės režisieriaus, aktorių interpretacijoms. Šiaip manau, kad jei režisierius imasi būtent mano teksto, vadinasi, randa jame mąstymo bendrumų, signalų, atpažįstamumo ženklų. Tad didelių nusivylimų nebuvo, bent jau iki šiol. Žinoma, režisieriai skirtingi – pagarbiausiai su tekstu elgėsi Jonas Vaitkus, pjesę naudojęs be jokių pakeitimų ar kupiūrų. O daugiausia laisvės suteikdavau Benui Šarkai, kuris darydavo iš mano tekstų tokius savotiškus koliažus – kartais išmesdamas ir tai, kas man atrodo svarbiausia, bet „sulipindamas“ viską į savo sukurtą istoriją, paradoksaliu šarkišku būdu pasakančią tai, ką ir norėjau pasakyti.

– Koks Jūsų požiūris į dabartinę literatūrą, tarkim, lietuviškąją? Ką galėtumėte pavadinti ateities „pranašais”?

– Lietuvių literatūra vis labiau tampa verslu, industrija. Žmonėms, kurie leidžia ir parduoda knygas, tai gera žinia. Žmonėms, kurie jas rašo – nekokia. Nebent jie ir rašo puoselėdami vienintelę mintį – išgarsėti ir praturtėti. Bet čia jau ne literatūros sritis – rašytojas neprivalo kvailinti žmonių ir nuosekliai bukinti mases. Čia ne jo darbas, tam yra televizorius.

Ateitis? Pagyvensim, pamatysim. Turiu nusižiūrėjęs keletą jaunų žmonių, kurių tekstai priverčia mane suklusti – o kartais net patylomis džiūgauti. Pavardžių nerašysiu – tie, kuriuos turiu galvoje, patys tai žino. Kiti, jei aš neklystu, išgirs ateityje.

– Kaip reikia rašyti ar gyventi, kad išsiskirtum iš masės? Dažnas dabartinės kartos žmogus jau yra emociškai pavargęs.

– Ir rašyti, ir gyventi sąžiningai. Pačia plačiausia prasme. Kiek galėdamas, kiek pajėgdamas. Ir tiek. Jei dar sugebėsite išsaugoti šiek tiek vaikiško smalsumo, bus visiškai gana, kad išsiskirtumėte iš masių. Tik, savaime suprantama, už tą išsiskyrimą masės jūsų ant rankų tikrai nenešios.