Iš meilės kinui

2011–ųjų pabaigoje prasidėjęs kino metų įvertinimo ir apibendrinimo sezonas, kuris paprastai prasideda įvairių kritikų skelbiamais dešimtukais ir baigiasi vasario pabaigoje vykstančia „Oskarų“ įteikimo ceremonija, pamažu formuoja tą keliolikos ar keliasdešimties įvairiuose sąrašuose persidengiančių filmų sąvadą, kuris, norime mes to ar nenorime (aišku, jeigu apskritai žaidžiame šį žaidimą), taps privalomų pamatyti filmų sąrašu. Tie sąrašai labai dažnai meluoja ir nuvilia, juose beveik visada galima pastebėti bent kelias abejotinas pozicijas, bet bent jau aš niekada nesugebu atsispirti pagundai patikrinti, vis dėlto kodėl kilo tas triukšmas?

Ir labai neretai triukšmas tikrai kyla dėl nieko. Šiais metais į tokių filmų sąrašą drąsiai įrašyčiau Bennetto Millero „Žmogus, pakeitęs viską“ (angl. Moneyball), Tate’o Tayloro „Tarnaitė“ (angl. The Help) ar George’o Clooney’io „Purvini žaidimai“ (angl. The Ides of March). Tikrai nesiginčysiu, kad tai talentingai sukurptos dramos, tačiau kodėl tokie filmai kelia tokį ažiotažą, man visada lieka paslaptis – juk tokių filmų sukurta ne viena dešimtis. Savaime suprantama, kad tokie sąrašai niekaip neišvengia didžiųjų kūrėjų filmų – 2011 metais be paliovos minėtų „Melancholijos“ ir „Gyvenimo medžio“ – dėl gana liūdno fakto, kad net ne patys geriausi jų kūriniai beveik visada yra geresni nei daugelis kitų metų „šedevrų“. Tačiau labai dažnai tarp šių sąrašų galima aptikti ir grynuolių, kurių nepriskirtum nei prie „jau daug sykių matytų filmų“, nei prie didžiųjų meistrų kūrinių, kurių, šiaip ar taip, nebūtų įmanoma ignoruoti. Tai gana netikėti atradimai, kurie iš esmės ir yra svarbiausia priežastis, kodėl galiausiai ir verta šiuos sąrašus peržiūrėti. Vienas ryškiausių 2011 metų atradimų – prancūzų režisieriaus Michelio Hazanaviciaus (kilusio iš Lietuvos žydų šeimos) filmas „Artistas“ (angl. The Artist).

Holivudas pradeda kalbėti

Filme pasakojama gana paprasta ir įprasta meilės istorija su puikybės ir šlovės prieskoniu. Sekant jos turiniu galima būtų sakyti, kad tai naujausia Holivude ne sykį perkurto filmo „Gimė žvaigždė“ (angl. A Star is Born) versija. Taigi jei šiame fronte lyg nieko nauja, kuo šis filmas toks ypatingas? M.Hazanaviciaus darbas yra nespalvota ir (beveik) nebyli juosta apie tai, kaip Holivudas pradeda kalbėti. Daugelis žmonių išgirdę tokį derinį (nespalvotas ir nebylus) iškart šį filmą nurašytų (kaip kad, režisieriaus M.Hazanaviciaus teigimu, norėjo padaryti ir daugelis prodiuserių), bet tai padarę prarastų vieną didžiausių pastaruoju metu sukurtų kino malonumų.

Filmo pradžia – 1927 metai, prieš pat garsinio kino gimimą. Savo kontekstu „Artistas“ labai primena nuostabią 1952–ųjų Holivudo komediją „Dainuoju lietuje“ (angl. Singin’ in the Rain). Tik šiame filme vietoj garsinio ir spalvoto kino malonumų mums siūloma atrasti nebyliojo kino magiją. Pagrindinis filmo personažas – nebyliojo kino žvaigždė George’as Valentinas (už šį vaidmenį aktorius Jeanas Dujardinas Kanų kino festivalyje buvo pripažintas geriausiu aktoriumi). Personažo pavardė – nuoroda į vieną ryškiausių nebyliojo kino aktorių Rudolphą Valentino, jo vaidinami personažai primena Douglaso Fairbankso amplua (vienoje filmo scenoje George’as netgi žiūri ištrauką iš vieno D.Fairbankso filmo), o išvaizda ir šokimo maniera – „Dainuoju lietuje“ žvaigždę Gene’ą Kelly. Žiūrovai sutinka George’ą jo šlovės viršūnėje. Nuo pat pirmųjų scenų akivaizdu, kad George’as – itin egocentriškas savimyla, tačiau jis toks žavingas, kad, net ir matydami šiuos jo būdo bruožus, žiūrovai negali jo nemėgti.

Per vieno savo filmo premjerą George’as netikėtai sutinka aktore svajojančią tapti merginą Peppy Miller (akt. Bérénice Bejo). Viena jų bendra nuotrauka ir visas Holivudas (bei George’o žmona) ima klausinėti „Kas ta mergina?“. Vienas lemtingas posūkis kino industrijoje – garsinio kino atsiradimas – ir šį klausimą pakeičia teiginys, kad tai būtent ta mergina, kurią visi nori matyti ir girdėti kino ekrane. Kylant naujai žvaigždei, „kalbėti“ atsisakantis George’as yra pamirštamas publikos. Šiame kontekste – vienos kino eros pabaigos ir kitos pradžios taške – pasakojama ne tik vienos žvaigždės žlugimo, o kitos iškilimo istorija, bet ir judviejų meilės istorija, kuriai perteikti pasitelkiamos subtiliausios nebyliojo kino priemonės.

Kino citatos – ne kliūtis!

1950–aisiais sukurtame Billy Wilderio filme „Saulėlydžio bulvaras“ pagrindinis filmo personažas Joe Gillisas, pamatęs buvusią garsią Holivudo aktorę, ištaria: „Jūs – Norma Desmond. Jūs vaidinote nebyliuosiuose filmuose. Jūs buvote reikšminga.“ Jos atsakymas („Aš vis dar reikšminga, tai filmai – jie sumenkėjo“) turbūt susumuoja tai, ką atsiradus garsiniam kinui jaučia George’as ir kas mums „Artiste“ yra perteikiama vaizdais. Jo pastangos kovoti su garsiniu kinu (visus savo pinigus jis investuoja į dar vieno nebylaus filmo gamybą) kiek primena Charlie Chaplino nenorą „prakalbinti“ Valkatą.

Filmo citatos nėra vien kontekstinės ar susijusios su nebyliuoju kinu. M.Hazanavicius nepamiršta ir Holivudo aukso amžiaus. Šlyjantys George’o ir jo žmonos santykiai perteikiami pasiskolinus pusryčių montažą iš Orsono Welleso „Piliečio Keino“, filme suskamba Alfredo Hitchcocko filmų kompozitoriaus Bernardo Hermano „Vertigo“ sukurta melodija, George’o nepamainomas filmų partneris ir ištikimas draugas šuo Uggie gali būti nuoroda tiek į Leo McCarey filmo „Siaubinga tiesa“, tiek į „Plono vyriškio“ filmų serijos veikėjus šunis, tiek į italų neorealizmo šedevrą, Vittorio de Sicca’os „Umberto D.“... Čia galima dėti daugtaškį, nes sąrašas tikrai nebaigtinis.

Kita vertus, toks kino citatų vardijimas gali sudaryti įspūdį, kad „Artistą“ gana sunku žiūrėti, nes jis perkrautas nuorodomis į kitus kūrinius. Bet čia ir slypi M.Hazanaviciaus filmo paslaptis: šios nuorodos ir jų „skaičiavimas“ yra tik antrinis sinefilo malonumas. Nepaisant visų nuorodų, filmas – puikus, savarankiškas kūrinys su įtaigiai papasakota istorija, tiesiog virtuoziška aktorių vaidyba, profesionaliu kameros darbu, nuostabia muzika, fantastiškai suvaldytu garsu (taip, garsu!) ir bene smagiausiu paskutiniu sakiniu kino istorijoje. Tai filmas, kurį norisi žiūrėti ne sykį ir ne du, o po to neatsispirti pagundai patyrinėti režisierių M.Hazanavicių įkvėpusius kūrinius.