Kaip išlįsti iš urvo

Rakursas, kaip išraiškinga ir svarbi vaizdavimo priemonė, gali pažeminti, paniekinti žmogų ar, atvirkščiai, suteikti jam solidumo, reikšmingumo ir valdingumo. Keli žiūros taškai į save ir savo aplinką gali atskleisti, ko mums trūksta ar kuo mes esame nepatenkinti, ir galbūt „pasiūlyti“ pasirinkimo variantus – keisti savo elgesį, gyvenimo būdą ar ką nors padoraus nuveikti.

Turėdami galvoje, kad prieš metų šventes – Kalėdas – į Lietuvą plūstelės emigrantų srautai, pasidomėkime, kaip mes atrodome jų akimis – pikti, agresyvūs ar bejėgiški, ar mokame save kontroliuoti ir ką daryti, kad padėtis keistųsi?

Pyksta ant kitų dėl savo nesėkmių

Paulius Valatkevičius, Londone leidžiamo laikraščio „Tiesa“ redaktorius, pasakojo šiame mieste gyvenantis daugiau kaip pusmetį: „Prieš tai gyvenau Alytuje, ten užaugau, ir Vilniuje. Neseniai buvau grįžęs dviem savaitėms į Vilnių ir pamačiau labiau pavargusius žmonių veidus nei čia. Bet aš nevadinčiau to agresija. Vilniuje žmonės tiesiog atrodė pavargę. Pirmąsias dienas po pusmečio Londone tai krito į akis. Aš gyvenu tautų katile. Čia visko būna, bet žmonės dažniau šypsosi, garsiau juokiasi. Ar čia lietuviai agresyvūs? Tokių nesutikau, bent jau aš. Bet niekada nebuvau linksmintis, kur lietuviai renkasi kiekvieną savaitgalį. Esu tik girdėjęs apie vietinius konfliktus, tačiau tik girdėjęs. Šiaip galvojau, kad atvažiavau į labai taikų miestą, tačiau riaušės šiek tiek pakeitė nuomonę. Sužinojau apie rajonus, į kuriuos geriau nekelti kojos.“

P.Valatkevičiaus manymu, kalbant apie agresiją, gal reikėtų sakyti, kad lietuviai labiau pyksta ant žmonių, lieja pyktį ant kitų dėl savo nesėkmių: „Kai jie neturi priemonių pranokti kitą žmogų arba parodyti savo pranašumo, imasi smurto. Arba tiksliau – imasi smurto, riebių žodžių, žeminimo. Galiu tik pamąstyti, kad mes žmonių konkurenciją, varžymąsi, kuris atėjęs iš Vakarų aplinkos, dar suvokiame kitaip. Kartais atrodo, kad lietuvis bando visur ir visada pasirodyti, kad jis turi pranašumų, tik ne visada žino priemones, todėl imasi primityviausių. Ar mes labai nemandagūs? Nesu tikras, ar Anglijoje dažnai girdimas „atsiprašau“ (sorry) būna nuoširdus, tačiau jį išgirsi dažnai, net kai jis nelabai reikalingas. Be to, ir pats visada pasakau „sorry“, nes, jei to nepadarai, aplinkinių žvilgsniai nebūna labai malonūs. Veikia šiokia tokia savikontrolė, nors vėl – ne visiems ji rūpi.“

Girto paauglio nemačiau

Salomėjos Vaitkevičienės, socialinės pedagogės, šiuo metu gyvenančios Didžiojoje Britanijoje ir dažnai viešinčios Lietuvoje, nuomone, grįžus į Lietuvą į akis labai krinta susiraukę lietuvių veidai. „Anglijoje tokių beveik nėra, visi eina šypsodamiesi, kaip kokios euforijos apimti, – pasakoja moteris. – Jei reikia pagalbos, niekas neatsisakys padėti. Pavyzdžiui, jei reikia tau kažkur nuvykti ir nežinai kelio, tai aiškins tol, kol įsitikins, ar supratai. Britai yra tikrai mandagesni už lietuvius, už kiekvieną menkniekį atsiprašinėja. Jei eidami netyčia tau užstojo kelią, tai atsisuks ir atsiprašys. Jei netyčia užkliudys, irgi atsiprašys. O ne taip, kaip lietuvis, atsisuks ir sakys – ko čia painiojiesi po kojomis. Net vairuotojai ir tie mandagesni – jei važiuoji šalutiniu keliu ir nori pasukti į pagrindinį, o pagrindiniu keliu daug mašinų važiuoja, tai atsiras tikrai toks „gerutis“, kuris sustos ir leis tau įvažiuoti į pagrindinį kelią. Aš nepastebėjau Lietuvoje nė vieno žmogelio, kuris eidamas per perėją atsisuktų ir padėkotų vairuotojui už tai, kad jis sustojo ir jį praleido, o čia priprastas dalykas – eini per perėją, sustabdai eismą, padėkoji vairuotojui, kad šis sustojo. Na, aš čia daugiau apie mandagumą, bet apie agresiją net nežinau, ką čia pasakyti. Jei ilgai parduotuvės eilėje stovi, niekas čia neburba ir nerėkia: „Na ir kasininkė ten, žiopla, nieko nemoka“, – nebent koks lietuvis pirkėjas pasitaikytų, kaip mano vyras.“

S.Vaitkevičienės manymu, čia ir jaunimas visai kitoks – „jis gali mandagiai pašnekėti su vyresniaisiais. Jau metai čia gyvenu, bet nemačiau nė vieno girto paauglio ar jaunuolio, visi labai kultūringi. Bet aš negalėčiau pasakyti, kad Lietuvoje jau visi yra tokie baisūs ir agresyvūs, yra ir ten labai gerų žmonių. Kai buvau grįžusi, aplankiau ne vieną instituciją. Kai popierius tvarkiausi, visi mandagiai priėmė, paaiškino, niekas neburbėjo, nereiškė nepasitenkinimo. Manau, kad visur visokių žmonių yra. Kol nesusiduri akis į akį su kokiu akiplėša, tai viskas taip gražu atrodo“.

Lietuviai – pavydūs

Gintarės Skuodytės, baigusios taikos ir karo studijas Triesto universitete, Italijoje, bei kol kas neplanuojančios ilgam likti Lietuvoje, manymu, daugumai užsieniečių lietuviai atrodo uždari, šalti žmonės: „Tačiau su tuo nesutikčiau, nes lietuviai yra emocingi, įdomūs ir mėgsta bendrauti. Tik, kaip minėjau, jie yra atsargesni, lėtesni. Iš dalies gal sutikčiau su teiginiu, kad lietuviai yra agresyvūs, bet agresyvumą dažniausiai išprovokuoja besaikis alkoholio vartojimas. Agresyvesni yra tie, kurie yra prastai išauklėti ar užaugę asocialiose šeimose. Tai lyg ir suprantama: vaikas, matęs geriančius, besimušančius tėvus, neretai irgi perims tokį gyvenimo modelį. Manau, kad dabartinė lietuvių agresija – tai daugiau buvusios Sovietų Sąjungos palikimas. Iki sovietų okupacijos Lietuvoje nebuvo bėdų dėl alkoholio, o štai vėliau, ypač po kolektyvizacijos, dauguma ūkininkų pradėjo kilnoti stikliuką. Taip įsikerojo alkoholizmas, dabar perduodamas iš kartos į kartą. Deja, didžiausios nelaimės ir atsitinka išgėrus. Lietuviai atrodo agresyvūs ir dėl to, kad jie yra pavydūs, nepatenkinti savo gyvenimu. Dažnas pavydi kaimynui geresnio gyvenimo, nors nemąsto, ką galėtų pakeisti, kad gyventų taip, kaip jo kaimynas.“

Kurkime savo gerovę

G.Skuodytės žodžiais, vieni dažniausių agresijos ir pykčio pavyzdžių – praeityje nemalonus aptarnavimas parduotuvėse, taip pat vairavimo kultūra keliuose: „Prieš kelerius metus parduotuvėje, kol laukiau eilėje prie kasos, iš kažkur atsiradęs vyrukas ėmė įžūliai prašyti, kad aš jį praleisčiau be eilės. Nesutikau, nes turėjau nedaug prekių ir tikrai nebūčiau ilgai užtrukusi. Gavęs neigiamą atsakymą, išvadino necenzūriniais žodžiais. Italijoje tai būtų vargiai tikėtina, o Lietuvoje tuo nesistebėk ir dar džiaukis, kad į galvą negavai už tokį „įžūlumą“.“ Vis dėlto pašnekovei atrodo, kad padėtis po truputį gerėja – „galbūt žmonės tampa tolerantiškesni, ypač tie, kurie šiek tiek pakeliavo, daugiau pamatė, dirbo ar studijavo užsienyje. Jie pradeda suvokti, kad turime gerbti vieni kitus. Ar galėčiau pasiūlyti ką nors konkretaus? Būtų sunku. Pirmiausia reikėtų, kad lietuviai nepavydėtų tiems, kurie gyvena geriau, nesmerktų emigruojančiųjų, būtų tolerantiškesni, kurtų savo gerovę, nesitikėdami pagalbos iš šalies. Ir, be abejo, kuo mažiau vartotų alkoholio, nes tai – vienas svarbiausių rodiklių, sukeliančių agresyvumą“.

G.Skuodytės požiūriu, vairavimo kultūra Italijoje yra aukštesnio lygio nei Lietuvoje: „Nors italai lekia kaip išprotėję, bet dažniausiai praleidžia mašinas persirikiuoti į kitą eilę per spūstis. Arba, jei nori, kad ta mašina, kuri „trukdo“, persirikiuotų, kantriai laukia, nepypsėdami ir nemirksėdami įkyriai žibintais. Lietuvoje yra truputį kitaip. Kartais persirikiavimas į kitą juostą yra kaip loterija. Be to, italai yra iš prigimties karštakošiai. Nors ir ten žmonės, eidami linksmintis, mėgsta išgerti, tačiau tikrai nėra tokių dalykų, kaip Lietuvoje. Turiu galvoje tai, kad Lietuvos miestų ir kaimų jaunimas dažnai prisigeria, o paskui jau ieško egzistuojančių ar neegzistuojančių „priešų“. Girtas italas grįš namo miegoti, o girtas lietuvis nenurims, kol „išsikraus“.“

Mūsų agresija slepia daug bejėgiškumo

Aušra Kurienė, Paramos vaikams centro direktorė, psichologė psichoterapeutė, pabrėžė, kad visuomenės sveikatą atskleidžia tokie svarūs rodikliai kaip skaičius žmonių, sergančių depresija, vartojančių kvaišalus arba besielgiančių agresyviai, smurtas keliuose ir namuose: „Daug kas sako, kad mes esame agresyvūs, pikti, bet iš tiesų mūsų agresija ir pyktis slepia daug liūdesio ir bejėgiškumo. Kodėl mes esame tokie liūdni, kodėl nemylime savęs, savo artimųjų ir jaučiamės bejėgiai? Iš tiesų tas pats alkoholizmas yra ne kas kita kaip tam tikros būklės – liūdesio, depresijos, bejėgiškumo – simptomas. Alkoholio vartojimas – tai savęs naikinimo forma, panašiai kaip savižudybė, nenoras, negalėjimas niekur dirbti, nenoras ar negalėjimas mylėti ar kurti šeimą. Agresija nėra paveldima, ji – išmokstama. Savo elgesiu, įvairiomis situacijomis mes parodome vaikams, kaip elgtis, o jie išmoksta tų elgesio būdų ir taip elgiasi. „Socialinis“ elgesys yra išmokstamas. Vaikai išmoksta iš tėvų, aplinkos. Kai vaikutis kam nors trenkia rankyte, o suaugęs žmogus jam trenkia, kad jį sustabdytų, tai vaikas iš tokio elgesio išmoksta keletą pamokų – kad mušti galima, reikia muštis stipriau ir būti stipresniam, jog galėtum muštis. Mes turime daug kalbėti apie emocinį intelektą – nuo mažų dienų reikia mokyti vaikus jausti, pažinti, valdyti jausmų pasaulį ir suvokti, kas su juo darosi.“

Išlįsti iš savo urvo

A.Kurienės manymu, norėdami išmokti kontroliuoti save ir savo padėtį, pirmiausia turime apsibrėžti savo tikrąją padėtį, ją „pažinti“ – „turime žinoti, kas su mumis vyksta, ką jaučiame, bandyti suprasti, iš kur kyla šie jausmai ir kaip būtų galima keistis ar keisti situaciją, kad jaustumėmės geriau. Lietuvoje yra daug jausmų nuvertinimo, jų svarbos neigimo, manymo, kad jausmai tik trukdo, nebandant jų suprasti ir įprasminti. Manau, apskritai mes esame visokie. Yra daug energingų, kūrybiškų, aktyvių žmonių, daug gražaus jaunimo, tarp jų – savanorių. Tačiau taip pat yra daug žmonių, kurie jaučiasi bejėgiški, nusivylę, sutrikę, pikti. Kiekvienas žmogus turi potencialių galimybių kuo nors tapti – geru baldžiumi, gera virėja. Kiekvienas gali jausti didelį pasitenkinimą dirbdamas savo mėgstamą darbą, tačiau dažnai matome, kad ta bejėgystė yra perdėta. Tam tikru mūsų tautos gyvenimo periodu gal ji buvo objektyvi, nes mes iš tikrųjų patyrėme daug priespaudos ir teroro. Tam tikrais istorijos periodais negalėjome nei norėti, nei galėti, nei rodyti pykčio. Tačiau šiuo metu tai yra labiau išmokta bejėgystė nei reali: galvojimas, kad niekas nepavyks, kad nepasiseks, stabdo žmogaus iniciatyvą, neskatina jo imtis verslo, studijuoti, įgyti naujų įgūdžių, skatinti savo vaikus imtis naujovių ir siekti didesnių tikslų. Tas bejėgiškumas neatitinka situacijos. Kai žmogus išlenda iš to savo urvo, jis pamato, kad šį tą sugeba ir gali daryti. Tik apie tuos pozityvius pavyzdžius kalbame mažai, jų nevertiname, lyg nepastebime, net žiniasklaida to nenori pabrėžti, labiau domimasi nesėkmėmis“.