Kalėdinės istorijos apie tikėjimą, atsakomybę ir meilę

Kai prieš dvidešimtį Lietuvoje atsirado fokoliarai, aš, tada dar jauna universiteto dėstytoja, buvau pasirinkta mokyti italą fokoliarą lietuvių kalbos. Roberto buvo gabus mokinys ir lietuviškai prabilo per tris mėnesius. Mes šnekėdavomės įvairiomis temomis, ir, žinoma, apie tikėjimo dalykus taip pat. „Žinai, kartą pasakė, – jis. – Pragaras yra tuščias. Dievas toks geras, kad jo malone pragaras – tuščias...“

Italų režisieriaus  Nanni Morretti filme „Turime popiežių! – Habemus papam“ (2011) kardinolas sako ateistui psichoanalitikui (jį vaidina pats režisierius), kuriam, ko gero, pačiam praverstų bent jau psichologo pagalba: „Geroji žinia ta, kad tu po mirties nepakliūsi į pragarą. Pragaras yra tuščias...“

Bet čia ir dabar, žemiškajame gyvenime pragaras gali įsiliepsnoti žmogaus širdyje. Gyvo, jautraus žmogaus. Net jei tas žmogus – išrinktasis.

Jo neištiko tikėjimo krizė, ne. Jį išrinko. Popiežiumi. Dievo valia ir kardinolų balsais. Ir tada jis pabėgo. Išsigando? Sugniužo po atsakomybės našta? Kodėl jis? Tas, kuris taip karštai meldėsi – „Tik ne mane, Viešpatie...“ Ar Viešpats nesuklydo? Ar Jo pasirinkimas tikras? Išrinktasis pabėgo iš Vatikano, bėgo į pasaulį, niekieno neatpažintas ėjo į žmones. Klausėsi jų. Klausėsi savęs. O kai prakalbo, kai pagaliau kreipėsi į Miestą ir Pasaulį, į minią, kurioje plevėsuoja įvairių šalių vėliavos, tarp jų, beje, filme šmėkšteli ir mūsų trispalvė, prisipažino esąs silpnas, nejaučiantis savyje galios būti jų vedliu. Jis prabilo iš širdies. Miestui ir pasauliui. Urbi et Orbi. Ir palietė jų širdis...

Prisipažinsiu, ėjau į šį filmą abejodama. Vatikanas ir ateistas psichoanalitikas? Popiežius, panikuojantis ir nenorintis pasirodyti žmonėms? Incognito po Romą klajojantis Bažnyčios galva? A.Čechovo „Žuvėdra?“ Kardinolų varžybos improvizuotoje rankinio aikštelėje? Ir menkos nuotrupos apie šį filmą – Kanų festivalio favoritas, supriešinęs katalikus, vienų išgirtas, nes labai žmogiškas ir šiltas, kitų peiktas, nes neva nepagarbus Popiežiaus atžvilgiu...

Nanni Morretti pagarbiai ir su švelniu jumoru pasakoja trijų dienų istoriją, kurioje, ko gero, kai kurie momentai šiek tiek primena popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo nuotrupas. Aliuzija? Popiežius, kažkada troškęs būti aktoriumi ir atmintinai cituojantis A.Čechovą, popiežius, bėgantis iš Vatikano rimties į žmones, į pasaulį. Popiežius žmogus. Ir kaip kiekvienas žmogus, jis kartais būna juokingas. Šilto, jautraus, nuolankiai priimančio Dievo valią ir kartu norinčio savyje susigaudyti popiežiaus vaidmenį nuostabiai kuria prancūzų aktorius M.Piccoli. Apskritai visų filmo personažų – kardinolų ar „pačių geriausių“ psichoanalitikų, teatro trupės ar šiaip žmonių iš gatvės – charakteriai kuriami lengvučiais grakščiais potėpiais. Kepėjo padovanota bandelė ar pardavėjos ištiesta stiklinė vandens, tikėjimas, valia ir charakterio silpnybės, mažučiai džiaugsmai ir dideli rūpesčiai, kaip vaikai besiginčijantys ar besidžiaugiantys kardinolai, šveicarai gvardiečiai ar psichoanalitikas su kamuoliu, praradusio realybės jausmą aktoriaus tragikomiška didybė ar nuostabos ir susižavėjimo kupinas jaunutės vienuolės, besidairančios teatro salėje, veidas. Subtilios detalės kuria šio filmo atmosferą ir puikią istoriją apie tikėjimą ir atsakomybę.

Apie tai yra ir kitas, visiškai kitoks filmas „Apie dievus ir žmones“ (originalus pavadinimas „Des hommes et des dieux“, (2010), kurį sukūrė prancūzų režisierius Ksavjė Bovua (Xavier Beauvois) . Kanų festivalio Didįjį žiuri prizą (Grand Prix) laimėjęs filmas pagrįstas tikra istorija. 1996 metų gegužės mėnesį Alžyre buvo rasti septynių nužudytų vienuolių kūnai.

Broliai įsikūrę Atlaso kalnuose esančiame Tibhirino vienuolyne. Jie gyveno, meldėsi, giedojo nuostabias giesmes, šlovinančias Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Motiną, gydė kaimo žmones, dirbo žemę, augino bites, draugavo su imamais, dalyvaudavo musulmonų šventėse...

O paskui iškyla pavojus. Ginkluoti musulmonai ginklu aiškinasi tarpusavio santykius ir žūsta nekaltieji. Vienuoliams tenka spręsti – likti vienuolyne ar grįžti į Prancūziją. „Esame kaip paukščiai, nutūpę ant šakos“, – sako vienas iš brolių svečiuose pas imamą. „Ne, – atsiliepa imamo žmona, jūs ne paukščiai, jūs – pačios šakos. Kas bus, jei šakų neliks?“

Filmas ir šviesus, ir graudus. Šiltas, jautrus, lėtai sruvenantis kino pasakojimas–meditacija apie vieną lemiamą krikščionių vienuolių gyvenimo savaitę nuo Kalėdų iki Naujųjų metų, apie krikščionišką romumą ir stiprybę, meilę ir viltį. Ir apie apsisprendimą.

Tikėjimo paslaptis...

Apie Nanni Morretti ir Xavier Beauvois

Nanni Moretti  (g. 1953, Brunikoje, Italijoje) – italų kino režisierius, scenaristas, aktorius, prodiuseris, kino teatro Romoje savininkas, vienas žymiausių savo kartos kinematografininkų. N.Moretti niekur nestudijavo kino, nėra dirbęs režisieriaus asistentu. Į kiną atėjo, kurdamas mėgėjiškus filmus su Super 8 mm kamera. 1976 m. debiutavo pilno metražo komedija „Aš esu valdingas“. Svarbiausi N. Moretti filmai: „Ecce bombo“ (1978), „Auksiniai sapnai“ (1981, Venecijos festivalio prizas), „Bianca“ (1983), „Mišios baigtos“ (1985, Berlyno festivalio prizas), „Brangus dienorašti“ (1993, Kanų festivalio prizas už režisūrą), „Sūnaus kamabarys“ (2001, Kanų festivalio „Auksinė palmės šakelė“), „Kaimanas“ (2006) ir kt. N.Moretti dažnai pats vaidina savo filmuose – nervingus, neryžtingus personažus, apimtus baimių ir įkyrių minčių. „Mano filmų personažai gyvena tarsi akvariume“, – sako kino kūrėjas. Jo režisūriniam braižui būdingas egocentrizmas, mėgėjiško kino patirties atgarsiai, ironija, komizmas siejamas su Charles’o Chaplino, Busterio Keatono, Woody Alleno filmų tradicijomis. N.Moretti aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime, palaiko kairiąsias jėgas.

Xavier Beauvois  (g. 1967). Prancūzų aktorius, scenaristas, režisierius. Jo filmas „Nepamiršk, kad mirsi“ (1995) buvo apdovanotas žiuri prizu Kanų kino festivalyje. Dramoje „Jaunasis leitenantas“ (2005) vaidinusi Nathalie Baye gavo „Cezario“ apdovanojimą geriausios aktorės kategorijoje.