Kūrėjai savo Mokytojais vadina gyvenimą ir nuolatinį darbą

Asta Krikščiūnaitė pirmiausia dėkojaPasvalio muzikos mokyklos mokytojams.

Dainininkė A.Krikščiūnaitė, kuriai premija skirta už plataus Lietuvos ir pasaulio muzikos repertuaro intelektualų ir įtaigų įprasminimą bei už išskirtinę vokalo kultūrą, pirmiausia norėjo padėkoti Pasvalio muzikos mokyklos mokytojams. Šioje mokykloje dainininkė pradėjo pažinimo kelią. Atlikėja savo Mokytoja taip pat vadina dainavimo paslapčių ją mokiusią doc. Aldoną Vilčinskaitę.

Paprašyta paminėti išskirtinį savo kūrinį A.Krikščiūnaitė klausytojams siūlė pasiklausyti jos kompaktinę plokštelę „Portretas”. Joje įrašyti kūriniai, atliekami kartu su Lietuvos nacionaliniu orkestru, Čiurlionio kvartetu, pianiste Audrone Kisieliūte bei fleitininku Valentu Gelgotu.

„Plokštelėje atsispindi visas mano kūrybinis spektras – nuo kamerinės iki operinės muzikos“, – sakė A.Krikščiūnaitė. Sau ir kitiems kūrėjams atlikėja norėtų palinkėti kūrybinės sėkmės, idėjų, minčių, įkvėpimo.

Henrikas Algis Čigriejus: „Nuo nusruvusios laiko upės kartais padvelkia toks vėjas, toks pašėlęs gundytojas liudyti, kad imi ir nebesusilaikai. Nors ir gerai žinai, kad tas pats vėjas baisiai linkęs prikrėsti juokų – taip painiai sumaišo mūsų prisiminimus. Bet gal čia ir visas gražumas? Kad alus nesurūgtų, reikia apynių, kad mūsų prisiminimai nebūtų pernelyg sentimentalūs ir saldūs, reikia apynio bent kvapo – to nuo sodų ir klėčių, man tai dar parskridusio per kantrios ir ramios žiemių Lietuvos laukus.“

 „Ne kartą ir šen, ir ten esu sakęs bei rašęs: nors aš – jau naujųjų laikų autorius, mano Mokytojai – Donelaitis, Vaižgantas, Biliūnas. Jie liepė ir tebeliepia man nevengti susitikimų su pilkuoju žmogumi. Taip pat ir su pilkuoju paukščiu. Bet, nors ir negrasindami, perspėja: tik neįsileisk į savo knygų lapus velnio. Baisus kenkėjas“, – sako rašytojas ir poetas Henrikas Algis Čigriejus, apdovanotas už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba ir už žodžio bei etikos dermę.

Rašytojas ir poetas negalėjo išskirti nė vieno savo kūrinio. „Sunkokas klausimas – pelėdai visi vaikai pelėdžiukai, vadinasi, visi ir savi, ir gražūs. Bet jei jau taip reikia, manyčiau, kad tai turėtų būti apsakymų rinkinys „Ir parnešė apynio kvapą“. Gal kad tai naujausia knyga, be to, jos diapazonas platesnis“, – sakė rašytojas.

H.A.Čigriejus sako, kad ne jo sugalvota, bet kūrinys ar eilėraštis, ar apsakymas, ar apysaka – turi ateiti. „Kaip tai būna? O čia tai jau savotiška kūrybos paslaptis. Na – nereikia tampyti liūto už ūsų ar uodegos, o reikia šventos kantrybės ir susikaupimo. Jei bus lemta ateiti, ateis. Savaime suprantama, ateis tik pas tą, kuris ne žiopso, o atvirkščiai – labai atvirom akim žiūri į gyvenimą. Ir tame nuostabiame susitikime nebus jokios miglotos mistikos, o tik kūrybos dėsnis. Atėjusysis pats „įspaus“ į ranką rašiklį, lieps nebijoti ir drįsti. Drįsti.

 O jei netyčia pasvajosi apie laurus, greitai papurtyk galvą, kad tie (nors ir įsivaizduojami) svaiginamai, bet ir pavojingai kvapnūs lapeliai kuo greičiau nulakstytų. Ir kuo toliau“, – kalbėjo H.A.Čigriejus.

Ir pridūrė: „Nelaužkim nieko per daug iš piršto – pasaulis toks turtingas, margas ir pilnas paradoksų. Va žiūrėk – mažytė knygelė, o jos nenusveria tomų tomai. Nes knygelės turi savo likimą. Susikaupk ir rašyk, o paskiau, kaip sakydavo Jonas Strielkūnas – „Ne mūsų reikalas“.

Prof. Vytautas Landsbergis siekia supažindinti su M.K.Čiurlionio asmeniu ir kūryba, jo epocha ir jo meno samprata pasaulyje.

Muzikologui, prof. V.Landsbergiui garbinga premija skirta už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą. Savo Mokytoju V.Landsbergis vadina Gyvenimą.

„Mano tikslas tose knygose nebuvo supažindinti ką nors su savo kūryba (išimčių yra „Mažojoje čiurlionianoje”), o pirmiausia ir daugiausia – su M.K.Čiurlionio asmeniu ir kūryba, iš dalies su jo epocha ir jo meno samprata pasaulyje. Jokie įstatymai nenustato, kad liks tik viena siūloma knyga. Skaitytojai juk įvairūs“, – paprašytas skaitytojui pasiūlyti vieną čiurlionianos knygą, sako prof. V.Landsbergis.

Algimantui Aleksandravičiui svarbu, kad išraiškos šauksmas eitų iš sielos gelmės, o tema ir žanras nebe taip svarbu.

Fotomenininkas A.Aleksandravičius, kuriam premija skirta už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą ir už LDK paveldo poetiškus atspindžius, konkretaus mokytojo, kurio pavardę galėtų įvardyti, neturėjo. „Vis dėlto turiu pripažinti, kad per mano pirmuosius fotografinius žingsnius techniniams ir estetiniams sprendimams įtaką darė Panevėžio fotografai“, – priduria fotomenininkas

Jei žiūrovui reikėtų pasiūlyti vienintelį kūrinį, A.Aleksandravičius rinktųsi fotografijų albumą „Devyni aukštai“. „Šioje knygoje – ne tik portreto žanro fotografijos, kuriomis esu labiausiai atpažįstamas, bet ir kur kas platesnio spektro mano kūryba. Taip pat paminėčiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos seriją, kurtą 2009–2010 m. ir dar kuriamą. Tai – mano architektūriniai portretai, kuriuose, manau, taip pat yra atpažįstamas mano braižas, – sakė A.Aleksandravičius.

 Fotomenininkas sau linki, kad išraiškos šauksmas eitų iš sielos gelmės, o tema ir žanras nebe taip svarbu.

Kęstutis Grigaliūnas savo Mokytoju vadina nepertraukiamą darbą.

Už istorinio laiko atspaudus šiuolaikiniame mene ir už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą įvertintas vizualaus meno kūrėjas K.Grigaliūnas savo Mokytoju laiko nuolatinį nepertraukiamą darbą. „Mokiausi Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje pas Laimą Drazdauskaitę, Antaną Martinaitį ir Ričardą Povilą Vaitiekūną, o Vilniaus dailės institute – pas Joną Kuzminskį ir Rimtautą Vincentą Gibavičių“, – savo mokytojus vardija K.Grigaliūnas.

 Pasak kūrėjo, tas vienas kūrinys, iš kurio žiūrovai turėtų susipažinti su jo kūryba, yra trejus metus vykdytas projektas – kasdienis medžiagos rinkimas Lietuvos archyvuose, pavirtęs penkiomis instaliacijomis: 1. Apie meilę. 1999 m., 2. Mirties dienoraščiai. 2000 m. (abu kataloge Mirties dienoraščiai. 2000 m. Vilnius), 3. 1941. 2001 m., 4. KPZ. 2001 m., 5. Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą. 2001 m. (visi trys kataloge Mes – iš pirmo vežimo. 2002 m. Vilnius).

Arūnas Žebriūnas apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus.

Kino režisierius A. Žebriūnas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus, už kūrybą, klojusią pamatus lietuvių poetiniam kinui, nepakartojamą vaizdo kalbą, visais laikais teigusią aukščiausias humanitarines vertybes.

Pasak laureatus rinkusios komisijos pirmininko Alfredo Bumblausko, nominacija už viso gyvenimo nuopelnus – komisijai pati sudėtingiausia. „Tenka rinktis tarp Lietuvos kultūros grandų“, – sakė A.B Bumblauskas.