Laimės kalvystė – madingas, patrauklus ir klastingas amatas (2)

Visos šalys noriai varžosi dėl laimingos šalies vardo ir norėtų jį turėti. Tai – patrauklu ir prestižiška. Laimės indeksu yra įvertinama šalies ekonominė, socialinė gerovė ir psichologinė žmonių būklė. Manoma, kad artimiausiais dešimtmečiais vienas iš svarbiausių valstybių ir jų politikų prioritetų bus laimės indeksas. 2011–aisiais Europos Sąjungos šalims buvo pateiktos galutinės ataskaitos, nubrėžiančios, kaip bus apskaičiuojamas europiečių laimės lygis.

2012 m. sausio 7 d. tarptautinės kompanijos WIN „Gallup International“ tyrimo duomenimis, Žemėje gyvena 53 proc. laimingųjų. Pačios laimingiausios šalys – Nigerija (84 proc.), Nyderlandai (77 proc.), Šveicarija (76 proc.), Kolumbija (71 proc.), Suomija (70 proc.), Vokietija (68 proc.), Islandija (66 proc.), Danija (64 proc.). Vienais nelaimingiausių pasaulio gyventojų jaučiasi lietuviai – tik 9 proc. jų yra laimingi, dar nelaimingesni – Serbijos (8 proc.), Palestinos (7 proc.), Egipto (0 proc.), Rumunijos (minus 10 proc.) gyventojai. Pasirodo, kad laimės jausmas nėra labai susijęs su ekonominiais lūkesčiais (pavyzdžiui, tokios šalys kaip Argentina, Malaizija, Tunisas, Peru gana laimingos), daugiau – su religiniais įsitikinimais. Žmonės, kurie nepriklauso jokiai religinei organizacijai, yra ne tokie laimingi, kaip katalikai (54 proc.), stačiatikiai (28 proc.), protestantai (50 proc.), musulmonai (42 proc.).

Lietuvos vizija sėkmės aspektu

Laimės problematika buvo kelta ir praėjusią savaitę, sausio 25–ąją, Seime vykusioje apskritojo stalo diskusijoje strategijos projekto „Lietuva 2030“ temoms aptarti. Šituo strategijos projektu siekiama politiniu lygmeniu paskatinti esminius pokyčius Lietuvos visuomenėje ir taip užtikrinti šalies pažangą bei visuomenės gerovę. Strategijoje yra kuriamas laimingos, sėkmingos ir kūrybiškos visuomenės vaizdinys – rašoma, kad jai „įgyvendinti reikia piliečių pritarimo, ryžto keistis, tarpusavio pasitikėjimo, pagarbos ir iniciatyvos. Jeigu visuomenė bus tik pasyvi stebėtoja, negalėsime įgyvendinti numatytų iniciatyvų, nepavyks sumažinti socialinės atskirties, visuomenės uždarumo, sustiprinti bendruomenių solidarumo, užtikrinti lyčių lygybės, pasiekti reikšmingų pokyčių kitose svarbiose srityse. Turime įveikti inerciją ir kontrastus, nustatyti aiškius tikslus ir jų nuosekliai siekti. Piliečiai turi žinoti, kad jų teisės bus tinkamai apgintos, sumažinta socialinė įtampa ir sukurta saugi aplinka, kurioje kiekvienas galės užsiimti mėgstama veikla, gauti deramą atlygį, užtikrinti savo ir savo artimųjų gerovę ir kartu prisidėti prie valstybės sėkmės“. Kartu pabrėžiama, kad, „jeigu pavyks įgyvendinti viziją, 2030 metais Lietuva bus tarp 10 pažangiausių ES valstybių narių pagal gyvenimo kokybės (dabar 23 vieta ES), laimės (dabar 20 vieta ES), demokratijos (dabar 22 vieta ES), darnios visuomenės (dabar 13 vieta ES), pasaulio konkurencingumo (dabar 17 vieta ES), globalizacijos indeksus (dabar 25 vieta ES)“.

Visuomenė įklimpusi į mąstymo pinkles

Ainė Ramonaitė, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, apskritojo stalo diskusijoje pateikusi pranešimą „Kaip galime iš pralaimėtojų ir nuskriaustųjų visuomenės tapti laimėtojų visuomene?“, pabrėžė, kad daug dėmesio strategijoje yra skiriama ne ekonomikai, bet visuomenei. Strategijos iššūkis – pakeisti požiūrio tašką, ir joje yra keliami tokie klausimai kaip: kodėl žmonės yra įkalinti savo pačių mąstymo struktūrose? kaip galima pakeisti visuomenę? Mes esame įklimpę į savo mentaliteto pinkles, ir daug lengviau sugalvoti, kaip galima pakeisti ekonomiką, o ne visuomenę.

A.Ramonaitės žodžiais, tai bandė suprasti jau didieji sociologai klasikai – kodėl žmogus, kuris priklauso tam tikrai klasei, gyvena taip, o ne kitaip? kodėl terpė, kurioje žmogus gimė, nulemia jo gyvenimą? „Mus įkalina socialinė struktūra. Kodėl mes elgiamės šabloniškai, taip, kaip anksčiau elgėmės? Žmogus, kaip ribotas padaras, negali matyti visų vienu metu jam egzistuojančių galimybių. Jis renkasi iš tų galimybių, kurios jam yra įprastos. Dabar sociologų dėmesys persimetė į visuomenės lygmenį – kodėl vienos visuomenės yra sėkmingos, o kitos – nesėkmingos?“ – kalbėjo A.Ramonaitė.

Svarbiausia – teisingai sudėlioti akcentus

Dėstytojos žodžiais, dauguma žmonių nėra nei altruistai, nei apgaudinėtojai ar išsisukinėtojai. Jie taikosi prie aplinkos: „Jei žmogus pakliūva į blogą pusiausvyrą, tai jam nėra kur dėtis. Dėl to jis taip ir elgiasi. Paradoksalu, kad žmonės nežino, kaip yra iš tikrųjų. Dažniausia remiamės savo patirtimi. Mes savo visuomenės tiesiogiai nepažįstame. Nepažįstame savo trijų milijonų lietuvių ir nežinome, kaip jie elgiasi. Kokie mes esame? Mes esame tokie, kokie mes manome, kad esame. Bet ir tas manymas yra sukonstruotas socialiai. Ar galime tą sukonstravimą perkonstruoti?“

A.Ramonaitė pateikė tokių pavyzdžių: galime manyti, kad esame baudžiauninkų tauta, ir pateikti daugybę argumentų – gyvenome pavergti, mokame prisitaikyti. Bet mes galime sakyti, kad esame laisvės mylėtojų tauta. Galime įsivaizduoti, kad esame labai atsilikusi žemės ūkio šalis, bet galime sakyti, kad esame labai moderni, ekologiška žemės ūkio šalis. „Kuris iš tų teiginių yra teisingas? Tai priklauso nuo akcentų. Mes buvome geriausia Sovietų sąjungos dalis. „Pribaltika“ buvo beveik Vakarai. Ir tai teikė žmonėms pasididžiavimą, visi gerai jautėsi. O dabar esame blogiausia Europos Sąjungos, Vakarų Europos civilizacijos dalis. Ir tas provincijos pojūtis labai slegia.“

A.Ramonaitės manymu, Baltijos šalys turi kuo didžiuotis – jos yra pačios patikimiausios ES šalys, net ir šios krizės metu viską padariusios laiku, teisingai ir gerai. Be to, mūsų žmonių išsilavinimas yra nepaprastai aukšto lygio. Bet, kai lyginame save su Skandinavijos šalimis, matome, kad mums trūksta žmonių tarpusavio pasitikėjimo – „čia mes turime atotrūkį, bet tas atotrūkis nėra toks beviltiškas. Danijos, Suomijos žmonių pasitikėjimas yra labai aukštas. Pietų šalių – Kipro, Portugalijos – labai žemas. Mes esame kažkur per vidurį ir galime svirti į vieną ar kitą pusę. Nuo 1990–ųjų žmonių tarpusavio pasitikėjimas po truputį krito, bet gerai yra tai, kad jis po truputį kyla. Ta tendencija, kad mes einame gerąja kryptimi, rodo, kad mes galime tapti gera skandinaviška visuomene, sėkminga šalis“.

Ekonomika – vienas iš stipriausių laimės veiksnių

Jono Čičinsko, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus, teigimu, nei laimės, nei liūdesio ekonomikos mokslų kategorijose nėra: „Yra pelnas ir nuostoliai, kai kas gal net gali bandyti juos vadinti pirmųjų sinonimais, bet tik smarkiai užsimiršęs. Galima manyti, kad laimė yra regimai ar juntamai sėkmingas tikslo siekimas ir kelios pirmos minutės tą tikslą pasiekus. Taigi, jei žmogus yra vien tik verslininkas ar ekonomikos teoretikas (tokių žmonių nėra, bet „jeigu“), tai užsibrėžtos pelno masės (ar rentabilumo lygio) pasiekimas arba gamybos proceso modernizavimo įgyvendinimas bus jam laimė; bet – tik „ekonominė“ laimė, o ne viso žmogaus laimė.“

Profesoriaus žodžiais, laimė yra psichologinė sąvoka, taigi ir jos specialistai susirinkę tenai: „Kita vertus, ir ekonomika, ir politika, ir net energetika ar fizikos mokslai turi sąsajų su žmonių laime – daro įtaką tam jausmui per poveikį žmonių bendruomenei, jos būklei ir perspektyvoms. Ekonomika (žmonių ūkinė veikla, kuriant prekes ir paslaugas ir taip lemiant savo materialųjį gyvenimo lygį) yra vienas iš stipriausių, greta meno (turiu galvoje meną iki prasidedant jo dekadansui), laimės veiksnių. Ekonomika paveikia laimės jausmo formavimąsi ir kitimą per teisingumą. Ekonomika yra ta sritis, kur susidaro pagrindiniai teisingumo („teisybės“) suvokimo elementai. Būtent ekonominėje veikloje įgyvendinamas fundamentalusis teisingumo principas: kas nedirba – tas nevalgo. Ekonomika teigia: dirbk – ir turėsi; privalai pats pasirūpinti savim ir savo šeima. Tie esminiai etiniai principai išlikę ir šiandien, jei jie išnyks išnyks ir žmonių visuomenė.“

Neteisingumo jausmas transformuojasi įnelaimės jausmą

J.Čičinskas pabrėžė, kad ekonomikoje gimsta ir neteisingumo jausmas, kaip teisingumo pažeidimo padarinys: „Teisingumas ekonomikoje – ne šiaip pyrago dalies atriekimas kiekvienam ekonomikoje dalyvaujančiam, bet teisingas naujai sukurtos vertės paskirstymas. Kiekvienas turi gauti tiek, kiek jam priklauso. Ekonomikos moksle tai vadinama atlyginimu pagal kiekvieno proceso dalyvio (darbuotojo, kapitalo ar žemės savininko, veiklos sumanytojo, technologinio proceso kūrėjo) sukurtą ribinį produktą. Naujai sukurtos vertės paskirstymas yra daugiavariantinis. Tik luominėje visuomenėje (iki mašininės gamybos atsiradimo) atrodė, kad kiekvienam nuo gimimo skirta nekintama vieta visuomenės hierarchinėje struktūroje, todėl jam tenka „prievolė“ gauti trupinius per tą paskirstymą. Yrant tokiai visuomenei, kuriantis miestams, plėtojantis prekybai ir galop atsiradus industrinei gamybai ilgainiui išaiškėjo (daugeliui, bet pirmiausia profsąjungoms) naujai sukurtos vertės paskirstymo labilumas, galimybė skirstyti ne tuo vienu variantu, kurį pateikia viena suinteresuotoji pusė.“ J.Čičinsko žodžiais, tai ir buvo debatų, švelniai tariant, apie ekonominį teisingumą laikai: „Tie debatai tebesitęsia, bet pats paskirstymas nuėjo ilgą kelią, tapo gerokai transformuotas samdomųjų darbuotojų naudai, todėl šiandien to didelio neteisingumo („neteisybės“) jausmo ekonomika sukelia nepalyginti mažiau ar išvis ne visada. Bet šiek tiek kartais sukelia – ir tada tas neteisingumo jausmas jam žinomais keliais transformuojasi į nelaimės, laimės nepasiekiamumo ar jos mažėjimo jausmą. Pokariu išplitusi gerovės valstybė ir siekė padėti tą neteisingumo jausmą mažinti (netgi rizikuodama pažeisti minėtą esminį teisingumo principą). Kiek ekonomika daug pasistengė mažindama neteisingumo jausmą jos dalyviams paskirstant naujai sukurtą vertę ir prisidėjo prie jų įsitikinimo, kad laimė arti ir gali būti sučiupta, tiek menas ėmėsi tai „kompensuoti“, lyg dėl pusiausvyros – įrodinėti, kad laimės nėra, negali būti, užtat gausu žmonių nelaimių, iškrypimų, kuoktelėjimų, žvėriškumo ir šlykštumų. Tokią tendenciją mene susiečiau būtent su tuo, kad ekonominė veikla su visais jos padariniais tapo suvokiama kaip daug teisingesnė, ir žmonės pernelyg nusiramino.“

Profesoriaus manymu, visuomenė nebus laiminga, jei jos ekonomika yra atsiliekanti, silpna, neužtikrinanti kiekvienam žmogui deramo gyvenimo lygio: „Tačiau kai toks lygis (tai – lygis, kuris atitinka labiausiai išsivysčiusių šalių grupės vidurkį) pasiekiamas, tolesnis pažangos, laimėjimų, laimės, teisingumo kelias jau sudėtingesnis, nes tada iškyla saiko jausmo ir proporcingumo reikšmė. Laiminga, sėkminga visuomenė – tai sukrėtimų nepatirianti, saiko jausmą turinti, t.y. proporcingai veikianti visuomenė. Siekti tokios būsenos ir yra tokios visuomenės laimės siekis. Kadangi ji egzistuoja pasaulio bendruomenių būryje, tai tas siekis bus ilga, labai ilga kelionė.“

Apie laimėtojus ir pralaimėtojus turime kalbėti atsakingai

Laimos Bulotaitės, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentės, socialinių mokslų daktarės, manymu, apie laimėtojus ar pralaimėtojus turime kalbėti atsakingai, juolab kad žiniasklaidos jėga yra labai didelė ir žmonės gali tuo pradėti tikėti:

„Didžiausia problema ta, kad kiekvienas žmogus savaip supranta laimę. Daug kas sako, kad laimės samprata – subjektyvus dalykas. Paprastai dauguma mano, kad laimėtojai yra tie, kurie pasistatė namą ar gavo kokią premiją, bet ar tai ir yra laimė, didžiausias laimėjimas? Tiesą sakant, ne tai yra laimė. Laimė gali būti labai paprasta – palaistyti gėles, sodą, pasigrožėti saule ar lietumi. O kai kam laimė, kad gali pats, be niekieno pagalbos, judėti ar kad pagaliau pasveiko artimas žmogus. Šiems žmonėms tai ir yra tikroji laimė. Manau, kad laimėtojai ir pralaimėtojai gali būti sporto varžybose. Arba apie laimėtojus ir pralaimėtojus galime kalbėti, kai žmogus ar žmonių grupė turi tą patį tikslą, užduotį, kai jie siekia to tikslo. Bet kai kalbame apie gyvenimą, kokie čia gali būtų laimėtojai ar pralaimėtojai.“

Pašnekovės manymu, Europos Sąjunga, matuodama šalių laimės indeksus, turi tikslą – „įvertinti ir palyginti, kaip jaučiasi įvairių šalių žmonės, nes nori, kad visiems būtų gerai, visi būtų laimingi, lygūs ir geri. Bet kartu tas laimės matavimas gali turėti ir neigiamą aspektą – kai tu patenki į nelaimingųjų, nesėkmingųjų šalių tarpą, tai, atrodo, nebelieka jau ir ką daryti, tampi pasyvus. Juk netapsi vienu laimingu tarp nelaimingųjų. O žmogus, kuris dėl tam tikrų priežasčių jaučiasi prastai, nelaimingas, gali galvoti – nieko čia nepakeisi, tokie jau mes, Lietuvos gyventojai, esame iš prigimties“.

Laimėtojų ir pralaimėtojų tipai – sudėtingi

Genovaitė Petronienė, psichologė, psichoterapeutė, mananti, kad „nelaimės“, „nesėkmės“, „nevykėliškumo“ sąvokos yra daug labiau susijusios su vyresne karta. Ta karta sugeba užkrėsti ir dalį savo vaikų – „tokį jaunimą aš irgi matau konsultacijose. Nelaimėlį psichologai apibūdina kaip „mazochistišką“ asmenybę. Tai – žmogus, kurį nuo mažens kritikavo, ujo, kurio vienas iš tėvų buvo nevykėlis ir rodė mazochizmo pavyzdį. Jo susiformavęs savitas tapatumas – „didysis kankinys“ – atskleidžia, kad jis jaučiasi savimi, jaučia savo vertę tiktai tada, kai jam nutinka kas nors bloga ir jis didvyriškai tai ištveria, o sėkmė jam paprasčiausiai svetima ir tolima. Pavyzdžiui, vienai mano buvusiai klientei tėvas nuo mažens tvirtino, kad ji – kvailė. Mergaitė blogai mokėsi, o mama sakė, kad vaikus tėvai gimdo, jog šie rūpintųsi tėvais. Dėl to ji visą gyvenimą jaučia atsakomybę už dejuojančią mamą. Mergina išvažiavo dirbti į užsienį, bet pakliuvo dirbti už labai mažą atlyginimą, o darbdavys iš jos vis tyčiojosi. Tačiau ji ilgai buvo toje darbo vietoje. Grįžusi į Lietuvą pinigus netinkamai investavo ir jie visi prapuolė. Mergina rado vaikiną, kuris ją žemindavo, kaip ir tėvas. Kai koks nors pozityvus žmogus jai pasiūlydavo draugystę, ji pradėdavo žiūrėti įtariai ir jokių draugysčių su niekuo nemezgė, bijojo ir stoti mokytis“.

G.Petronienės manymu, laimėtojo tipas – dar sudėtingesnis klausimas, nes esama žmonių, kurie jaučiasi nevisavertiški, nemoka bendrauti ir viską – santykius, sveikatą – aukoja dėl laimėjimų: „Tai – nesveiki darboholikai, kurie daug nuveikia ir kuriems sąlygiškai sekasi. O dar yra laimėtojų tipas – žmonės, kurie džiaugiasi, myli savo veiklą ir laimėjimai jau yra labiau šalutinis rezultatas. Jie sugeba mėgautis darbu, nes jų santykiai su žmonėmis – geri ir prasmingi, jie yra smalsūs ir domisi įvairia veikla. Toks gyvenimo būdas – tai jau psichologinio sveikumo ir gerovės padarinys, kurio, deja, aplink kol kas gana mažai.“

Psichologė mananti, kad pralaimėtojų žemesniuose socialiniuose sluoksniuose daugiau, bet toli gražu ne visi jie jaučiasi nevykėliais, kiti būna agresyvūs, per gerai vertina save, susikuria iškreipto pasaulio vaizdą: „Tačiau toli gražu ne visi paprasti žmonės yra tokie. Moralė, jei ji nėra „kankiniška“, savaime žmogų daro laimėtoju – mat šis nekaltina kitų ir nevengia triūsti. Paprasti žmonės ir jų vaikai, žinoma, turi mažiau galimybių, bet pirmiausia jie yra skurdesni psichologine prasme. Jei tokių šeimų vaikai sugeba įsikabinti į labiau inteligentišką, šviesesnį žmogų, jie gali iš tos klasės iškilti, tačiau kažin ar daug čia pakeistų finansinė pagalba. Turtingas žmogus irgi ne visada yra psichologiškai darnus, gan dažnai jis yra tas pirmojo tipo darboholikas, nesugebantis pasidžiaugti gyvenimu.“

Jauni žmonės žiūri į pasaulį paprasčiau

Andriaus Kleivos, Palangos senosios gimnazijos dešimtos klasės mokinio, tinklaraščio www.kleiva.lt autoriaus, teigimu, šiuolaikiniai jaunuoliai turi savitą požiūrį į visą aplinką, gyvenimą: „Jie irgi jaučiasi laimingi arba nelaimingi, mato laimingus ir nelaimingus žmones. Tik ta jaunuolių laimės/nelaimės priešprieša yra kiek siauresnė, nei ją jaučia vidurinė ar vyresnioji karta. Jauni žmonės į pasaulį žiūri kur kas paprasčiau, nes jų neslegia tiek daug kasdieniškų bėdų, kurių turi suaugusieji. Jie dar bręsta ir ne visiškai pažįsta visas pasaulio ypatybes ir smulkmenas. Be to, mums, jaunuoliams, dar gali būti sunku suvokti save kaip visaverčius, už save atsakingus visuomenės narius.“ 

Mokinys mano, kad laimėtojai yra žmonės, kurie pasikliauna savo jėgomis ir žino, kad gali veikti, gali susidoroti su iškilusiomis bėdomis: „Savo laimėtojo savybėmis jie gali padėti ir kitiems. Laimėtojai nesisukioja atgal ir yra įsitikinę, kad geriausia einant žiūrėti tik į priekį. Laimėtojai yra ir tie, kurie žino, kad pralaimėjimų nėra, yra tik pamokos: vienos – sunkios, kitos – lengvesnės. Kitaip nei laimėtojai, pralaimėtojai užgniaužia tą savo įgimtą bruožą laimėti ir jaučiasi užspausti, nors iš tikrųjų spaudimą jie daro tik patys sau. Kartu pralaimėtojai yra tie, kurie pralaimėtojais vadina žmones, gaunančius mažas pajamas, stokojančius išsimokslinimo. Žmogus gali turėti mažai pajamų, bet jaustis visavertis. Jis gali turėti mažą darbinę kompetenciją, bet dirbti tai, kas jam malonu, tinka ir geriausiai sekasi. Migruodamas žmogus ieško savęs, todėl jis irgi yra savaip laimingas.“ 

A.Kleivos teigimu, tapti laimingu visuomenės nariu – tai žinoti ir puikiai suprasti visas visuomenės, kurioje gyveni, bėdas: „Netikiu, kad visuomenė gali imituoti laimingumą. Jis yra arba jo nėra išvis. Visokie reklamos mechanizmai, kuriantys laimės iliuzijas, niekada ir nesuveikia. Tai – dirbtinis būdas. Viskas turi ateiti savaime, iš nuoširdaus žmonių supratimo, įsijautimo.“