Lietuvis Romoje mokėsi gyventi itališkame chaose
Romanas Kazakevičius apie Romą kalba kaip apie miestą, kurį vienu metu myli ir ant jo pyksta. 34 metų vyras, dirbantis Vatikano radijuje, sako, kad jį žavi vienos įspūdingiausių pasaulio sostinių istorija, bet veda iš proto itališkas chaosas. Su dešimtmetį amžinajame mieste gyvenančiu lietuviu iš mažo Žemaitijos kaimelio kalbamės ir apie priežastis, kodėl lietuviai traukia į saulėtąją Italiją.
– Dirbate Vatikano radijuje. Papasakokite apie savo profesiją.
– Vatikano radijuje apžvelgiame svarbiausias tarptautines naujienas, kurios susijusios su popiežiumi, Vatikanu, Katalikų Bažnyčia, visuomene, politika ir panašiai. Taip pat svarbiausias naujienas, kurios susijusios su bendromis religinėmis temomis. Įspūdį apie mano darbą galima susidaryti pažiūrėjus į Vatikano radijo lietuvių programos interneto svetainę.
– Kodėl dalyvaujate lietuvių bendruomenės veikloje ir ką būtent Jūs veikiate?
– Į lietuvių bendruomenės veiklą įsitraukiau gana seniai, beveik nuo pat atvykimo į Italiją. Teko būti ir paprastu nariu, ir bendruomenės pirmininku, šiuo metu esu valdyboje. Mūsų bendruomenė labai maža ir dabar veiklos palyginti nedaug – lituanistinė mokyklėlė, kas mėnesį rengiami susitikimai ir pan.
– Kaip Romos lietuviai vertina tai, kad bent 10–15 proc. lietuvių yra išvykę į kitas šalis, iš esmės dėl geresnių ekonominių sąlygų?
– Kai matai statistinius duomenis, supranti, kokia didelė netektis Lietuvai yra prarasti tiek daug jaunų galvų, rankų, kojų, šeimų. Tačiau, kai kalbiesi su kiekvienu išvykusiuoju atskirai, matai, kad kiekvienas turėjo rimtus argumentus. Dažnai tai nebuvo džiaugsmingas pasirinkimas, už jį buvo sumokėta ir tebėra mokama – kaina yra išsiskyrimas su šeima, su draugais ir artimaisiais.
Kita vertus, dalis žmonių išvyko todėl, kad Lietuva tiesiog yra per mažas kraštas jiems atsiskleisti. Pavyzdžiui, meno žmonėms labai sunku rasti būdą oriai išgyventi, ypač mažesniame miestelyje ar kaimelyje. Tačiau, pavyzdžiui, atvykę į Romą taip pat sunkiai versis, bet turės daugybę progų lankyti parodas, susipažinti su kitais, panašiais į save, reikštis taip, kaip Lietuvoje nebūtų galėję.
– Kokie, Jūsų akimis, lietuviai yra suvažiavę į Italiją? Kas juos atvedė į šią šalį?
– Apie Italijos lietuvius sunku kalbėti, tačiau bendruomenėje susitinkantys Romos lietuviai yra labai šaunūs ir draugiški. Tokie pat šaunūs būreliai yra Genujoje ir Milane. Girdėjome, tačiau patys dar nebuvome aplankyti susibūrusio būrelio Italijos pietuose. Dalį moterų sužavėjo italų galantiškumas, kiti ieškodami darbo, nors jį atrasti gerokai sunkiau nei kokioje Anglijoje. Dar kiti atvyko sužavėti Italijos grožio, gamtos, oro.
– Gyvenate viename įspūdingiausių pasaulio miestų – Romoje. Koks Jūsų įspūdis apie jį?
– Roma yra toks miestas, kurį tuo pat metu ir labai myli, ir ant kurio pyksti. Myli dėl grožio, dėl nepaprastos istorijos, dėl daugybės didelių ir mažų įvykių bei renginių. Na, o pyksti dėl pakankamai Europoje išgarsėjusio itališko chaotiškumo – pradedant nuo gatvės kamščių iki beveik anekdotinių situacijų biurokratinėse įstaigose.
– Kaip, Jūsų akimis, pasikeitė šalis nuo tada, kai Jūs atvykote?
Žmonės supranta reformų būtinybę. Protestų jau buvo ir bus, tačiau permainos nesustos.
– Į šį klausimą sunku atsakyti, nes visada gyvenau Romoje, o Roma, kaip žinoma, „amžinas miestas“, ir didelių architektūrinių pokyčių čia nėra, bent jau centre. Per pastaruosius keletą metų atsirado naujų paslaugų: galimybė realiu laiku elektroninėse lentose arba savo išmaniuosiuose telefonuose matyti autobusų judėjimą. Tokiame transporto požiūriu chaotiškame mieste kaip Roma tai paprastas, bet visiems svarbus dalykas.
Visi laukiame naujos metro linijos atidarymo. Tai įvyks dar negreit, bet darbai jau pradėti. Daug kur mieste jau veikia interneto ryšio „salos“. Pamenu, kai 2001 metais atvykau į Romą, nustebino tai, kad biuruose buvo rūkoma. Nueini pas plaučių gydytoją, o jis pučia dūmą. Nueini į banką, o tarnautojas už stiklo traukia dūmą. Bet ir klientams tokia aukšta peleninė padėta, kad laukti nepabostų... Na, bet netrukus rūkyti viešose erdvėse buvo visai uždrausta.
– Italija šiuo metu išgyvena sudėtingą laikotarpį. Atrodo, kad šalis ir žmonės turės pratintis prie naujos tvarkos. Kaip Jūs manote, ar italai sugebės tapti pavyzdingais mokesčių mokėtojais, sumažinti korupcijos lygį ir išvengti Graikijos likimo, kai daug žmonių aršiai priešinasi bet kokioms priemonėms veržtis diržus?
– Dėl Italijos ateities, manau, nereikia daug nerimauti. Nors ji dabar patiria sunkumų, tačiau tai yra, ko gero, trečia ekonomika Europoje. Italija turi patyrusių politikų, kurie nebijo per krizę imtis atsakomybės. Dabar yra sudaryta vadinamoji „profesorių vyriausybė“ – joje ne politikai, o ekonomistai, kiti savo sričių profesionalai. Partijos susitarė, kad nejudins šios vyriausybės iki pat kitų rinkimų, o jie vyks maždaug po metų. Žinoma, visi taip laimi, nes neigiamą krūvį už nepopuliarius sprendimus sutrauks šioji vyriausybė, o partijos kituose rinkimuose bus švarios, be priekaištų.
Mokesčių vengimo lygis Italijoje tikrai didelis, apie tai rašoma dienraščiuose, valstybinėse ataskaitose. Ir turbūt metų pastangų nepakaks, nors rezultatų, reikia manyti, bus. Neseniai čia buvo beveik anekdotinė situacija – mokesčių inspektoriai viename kurortiniame miestelyje patikrino „Ferarri“ ir kitų prabangių automobilių savininkus, iš viso daugiau kaip šimtą. Inspektoriai atrado tarp jų tokių, kurie pagal oficialias deklaracijas geriausiu atveju galėtų turėti nediduką „Renault“. Žinoma, tokį patikrinimą buvo turbūt įmanoma atlikti naudojantis kompiuteriu, tačiau tai buvo viešas įspėjimas kai kuriems gudruoliams.
Kita vertus, žmonės supranta reformų būtinybę. Protestų jau buvo ir bus, tačiau permainos nesustos. Galbūt pagaliau bus ištaisytos kai kurios ydingos situacijos. Pavyzdžiui, dėl taksi liberalizavimo jau kelintą dieną protestuoja taksistai Romoje. Kodėl? Neįtikėtina, tačiau pasirodo, kad už taksi licenciją reikia sumokėti 100 000 eurų ir net daugiau... Tada patenki į uždarą klubą, gauni licenciją visam gyvenimui. O šiandien tie, kurie sumokėjo tokius milžiniškus pinigus, jaučiasi apgauti ir nuskriausti, jie prieštarauja klubo išardymui, nors keleiviams šiaip jau aišku, kad liberalizavimas būtų jiems naudingas.
– Italija visai neseniai atsisveikino su ilgamečiu vadovu Silvio Berlusconi. Kaip Jums iš šalies atrodė šio politiko epopėja?
– Berlusconi Italijoje jau buvo tapęs bendriniu žodžiu. Neteko matyti nė vieno jam abejingo: arba nekenčia, arba palaiko. Kita vertus, manau, kad jau buvo laikas šiam politikui pasitraukti iš aktyvios scenos, nes jo kovos dėl valdžios pradėjo griauti visą šalies gyvenimą. Kartais atrodydavo, kad kaunamasi ne dėl reikalingų sprendimų priėmimo, o dėl to, ar išliks Berlusconi poste, ar ne. Kai visa politikų energija sutelkta į tokį tikslą arba prieš jį, tai, žinoma, valstybei nėra gerai. Jeigu ieškotume lietuviškų analogijų, Berlusconi šiek tiek panašus į Viktorą Uspaskichą savo teatralizuotais pasirodymais ir retorika.
– Ir pabaigoje pasakykite tris Jums pirmiausia į galvą šaunančius Lietuvos ir Italijos skirtumus.
– Na, pirmiausia tai daug daug saulės ir žydro dangaus. Štai lietuviai, kai apdainuoja nelaimingą meilę, dažnai kalba apie ašaras ir lietų. O italas savo skausmą išreikš pasakydamas, kad dangus toks pat žydras, kad saulė tokia akinanti, kaip ir anksčiau (šypsosi – aut. past.).
Antra, vairavimo kultūra, būdinga Romai. Ir patys italai, atvykę iš kitur, jos nelabai supranta ir keiksnoja, tačiau ilgiau pagyvenęs ir pats važinėdamas (aš turiu motorolerį) supranti, kad tas chaotiškumas yra toks labai mandagus. Tiesa, kad visi lenda kaip papuola, tačiau daro tai lengvai ir nekeldami pavojaus. Ir jei atėjo tavo eilė užlįsti, jei kitus pralenkei, tai jau tave praleis, nepypins ir smarkiai nesibars.
Trečia, tai, žinoma, itališkas temperamentas, kuris gali turėti daug krypčių. Nuo greito įsikarščiavimo iki išskirtinio galantiškumo.
http://www.tiesa.com
