Partizanų Deklaracija – ateities Lietuvai (1)

Per šį suvažiavimą aštuoni vyrai iš visų Lietuvos partizanų apygardų sudarė bendrą politinei ir karinei partizanų veiklai vadovaujantį centrą ir patvirtino programinius dokumentus. Sudaryta visos Lietuvos partizanų vadovybė tapo vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Per suvažiavimą 1949 m. vasario 16 d. priimta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija ir dabar yra Lietuvos valstybės teisės aktas. Istorinę šios deklaracijos reikšmę pabrėžia tai, kad jokiai kitai sovietų pavergtai tautai nepavyko taip sėkmingai sujungti pogrindžio kovotojų į vieną organizaciją. „Atgimimas“ prisimena ilgą kelią kuriant vieningą Lietuvos partizanų organizaciją ir legendinius suvažiavimo Minaičiuose dalyvius.

Vieninga Lietuvos partizanų organizacija buvo planuojama ir kuriama nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios 1944 m. Tačiau MGB–NKVD ypač uoliai stengėsi neleisti partizanams susivienyti. 1947 m. čekistai per savo agentus net buvo suorganizavę partizanų vadų „suvažiavimą“ Vilniuje, planuodami vienu metu sučiupti visus į jį atvykusius partizanų vadus. Juozo Lukšos–Daumanto įžvalgumas ir nuojauta tada padėjo perprasti priešų kėslus ir apsaugojo pogrindžio kovotojus nuo sutriuškinimo. 1948 m. įsakymą apie Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos įkūrimą paskelbė Jūros srities vadas Jonas Žemaitis–Vytautas.

Partizanų jėgų suvienijimas

1948 metais Lietuvoje veikę partizanai buvo susiorganizavę į tris – Pietų, Vakarų ir Šiaurės Rytų Lietuvos – sritis. Pribrendus visų partizanų junginių centralizacijai, iškilo būtinybė rasti tinkamą laiką ir vietą laisvės kovotojų vadų suvažiavimui. Šios iniciatyvos ėmėsi Prisikėlimo apygardos kovotojai, mat buvo įsikūrę pačioje šalies širdyje – Radviliškio rajone. Viktoras Šniuolis pasakojo: „Kadangi mes turėjome labai gerą bazę, du labai gerus bunkerius, apsiėmėme pas save organizuoti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.“ Rengti suvažiavimą buvo labai sunku. Bet kokios partizanų kelionės net savo veiklos erdvėje buvo rizikingos. Padažnėjus MGB provokatorių – agentų smogikų išdavystėms, partizanai nebendraudavo su nepažįstamais asmenimis. Štai į suvažiavimą vykęs Pietų Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas–Vanagas Žemaitijoje buvo tris dienas tardomas, kol įsitikinta, kad jis tikrai yra srities vadas.

Suvažiavimas, oficialiai prasidėjęs 1949 metų vasario 2 dieną, truko 20 dienų: iš pradžių vyko pasitarimai, o vėliau sudaryta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadovybė, svarstytos politinė bei pasipriešinimo programos, taktika, sąjūdžio veikla, statutas. Per suvažiavimą gimė ir garsioji Deklaracija.

Deklaracija – dėl ateities

Deklaraciją pasirašė aštuoni partizanų vadai: Adolfas Ramanauskas–Vanagas, Jonas Žemaitis–Vytautas, Juozas Šibaila–Merainis, Petras Bartkus–Žadgaila, Vytautas Gužas–Kardas, Leonardas Grigonis–Užpalis, Aleksandras Grybinas–Faustas ir Bronius Liesis–Naktis. Visi jie – paprasti mirtingieji, A.Smetonos valdymo laikais neužėmę svarios politinės vietos valstybės gyvenime (išimtimi galima laikyti nebent kapitoną Joną Žemaitį). Vieno svarbiausių Lietuvos istorijoje dokumentų signatarai – mokytojai, studentai. Šie partizanai pogrindžio sąlygomis iš esmės atliko parlamento įstatymų leidybos darbą. Suvažiavimui pateikti dokumentai buvo suderini ir ištobulinti, kol tapo visai Lietuvai privalomais norminiais aktais. Nors partizanai ir jautė, kad jų ginkluota kova netruks ilgai, o karinės pagalbos iš Vakarų laukti neverta, jie toliaregiškai mąstė apie tai, kaip ateityje ant kojų turės stotis laisva Lietuvos valstybė, nuosekliai išdėstė demokratinės valstybės nuostatas.

Trumpai pristatysime Lietuvos partizanų vadus – valstybės kūrėjus.

Jonas Žemaitis–Vytautas. Gimęs 1909 metais, vėliau gyvenęs Lenkijoje, galiausiai vėl grįžo į Lietuvą ir čia, Raseiniuose, baigė gimnazijos pirmąją klasę. Vėliau Kaune mokėsi Karo mokykloje, tarnavo Kėdainiuose, galiausiai išsiųstas mokslų tęsti į Prancūziją, kur jam suteiktas kapitono laipsnis. Grįžęs į Lietuvą pateko į 29–ąjį šaulių korpusą, sukūrė šeimą. Vokiečių okupacijos metais priklausė antinacinei pogrindinei organizacijai „Laisvės šauliai“. 1944 metais, surinkęs 150 vyrų būrį, prisijungė prie P. Plechavičiaus organizuotos Lietuvos vietinės rinktinės, ten tapo bataliono vadu. 1945 m. metais įsitraukė į partizanų gretas Raseinių apskrityje. Išrinktas Kęstučio apygardos, vėliau įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritį, tapo jos vadu. Buvo LLKS suvažiavimo iniciatorius, vieningai išrinktas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku. Už šalies laisvę kovojo iki 1953 metų, kai buvo suimtas apsvaigintas migdomosiomis dujomis išduotame bunkeryje. Tuometinis aukščiausias Sovietų Sąjungos vadovas L.Berija siūlė Žemaičiui laisvę ir gyvybę, norėdamas palenkti bendradarbiauti. 1954 m. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Minint 60–ąsias Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio metines Lietuvos Seimas pripažino, kad LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.

Iš paskutinio Jono Žemaičio žodžio sovietų Karinio tribunolo teisme:

„Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek žinau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus.“

Adolfas Ramanauskas–Vanagas. Gimė 1918 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, o po trejų metų visa Ramanauskų šeima grįžo atgal į Lietuvą. Baigęs Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute ir Kauno karo mokykloje. 1940–1945 metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, patraukė partizanų keliu. 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, LLKS užėmė Jono Žemaičio pavaduotojo pareigas, vėliau išrinktas gynybos pajėgų vadu, gavo pulkininko laipsnį. Nuo 1952 metų, nutrūkus ryšiams su LLKS vadovybe, gyveno slapstydamasis su šeima, tuo metu parašė knygą „Daugel krito sūnų...“. Sovietų valdžia Vanago paieškai skyrė itin daug dėmesio, kol galiausiai 1956 metais jis su žmona buvo suimti. Po metų žiaurių kankinimų nuteistas mirties bausme.

Iš Adolfo Ramanausko–Vanago knygos „Daugel krito sūnų“:

„Iš istorijos mes žinome, kad ne visada kova laimima, nors kovojama už teisų reikalą. Taip šį kartą atsitiko ir lietuviams partizanams. Tauriausieji Lietuvos sūnūs ir dukros žuvo vienas po kito kovoje su nepalyginti gausesniu priešu, bet jam nepasidavė. Mūsų gretas priešas per dešimties metų išžudė, nes Vakarai tik kalbėjo, bet nieko ryžtingo nenusprendė ir nepadarė. Tačiau lietuvių tauta dar nežuvus. Mes tiek metų išsilaikėme kovodami tik jos sveikojo kamieno dvasiškai ir medžiagiškai remiami. Mes gyvenome ir kovojome vadovaudamiesi visos tautos kilniais idealais. /.../ Aš esu kalbėjęsis su daugeliu eilinių partizanų, taip pat su jų vadais, ir mūsų bendras pageidavimas buvo tas, kad tuomet, kai Lietuva atgaus laisvę, kiekviename miestelyje, toje vietoje, kur buvo išniekinti partizanų lavonai, būtų pastatytas kryžius ir paminklas.“

Juozas Šibaila–Merainis. Gimė 1905 metais Alytaus apskrityje. Studijavo Alytaus mokytojų seminarijoje ir vėliau dirbo mokytoju Alytaus bei Ukmergės apskrityse. Priklausė Šaulių sąjungai, vėliau įstojo į P.Plechavičiaus Vietinę rinktinę. Nuo 1944 metų – partizanas, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas. Užsiėmė leidybine veikla: redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia“. Vėliau dirbo Rytų Lietuvos partizanų štabe, kur išrinktas į būsimąją partizanų vadovybę. Nuo 1949 metų – LLKS prezidiumo narys, Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio „Prie rymančio rūpintojėlio“ redaktorius. Po metų jam suteiktas LLKS pulkininko laipsnis, apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais. 1953 metais žuvo dėl išdavystės.

Iš Juozo Šibailos–Merainio straipsnio „Į partizanų karininkus“. Aukštaitis (Rytų Lietuvos srities organas), 1952 m. III ketvirtis, Nr. 2:

„Atėjo laikas, kai tautos dvasia turi būti išsaugota, kad ateityje ji vėl galėtų ugdyti asmenybes. Teisinga pažiūra į žmonijos skausmą – bolševizmą padės rasti savyje jėgų vadovauti išsilaisvinimo kovai iki galo. Kaip mes nėjome vaduoti Gruzijos ar Ukrainos, taip ir laisvasis pasaulis nevadavo mūsų. Bet ar tai ne žmogiška? Juk kiekvienas žmogus gina tik savo kiemą, savo žmogiškąjį aš. Juk ir Kristus, kurio tiesos ir šiandien gyvenimiškos tebėra, neliepė artimo labiau mylėti kaip save. /.../ Taigi, broliai prt. karininkai, kartu su laisvuoju pasauliu teisingai žvelkime į žmonijos skausmą – bolševizmą. Tautos dvasia mus išvedė į pasipriešinimo kovą prieš šį nežmogaus kelio vadovą, tai ta tautos dvasia vadovaudamiesi kartu su visu pasauliu šį skausmą nušluosime ir nuo savo Tėvynės.“

Petras Bartkus–Žadgaila. Gimė 1925 metais Raseinių apskrityje. Mokėsi aukštesniojoje technikos mokykloje, 1941 metais įsitraukė į Lietuvos laisvės armijos veiklą. Antrosios sovietų okupacijos metu sutelkė Raseinių partizanus kovai, buvo Kęstučio apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininkas. 1947 metais jam suteiktas majoro laipsnis, tais pačiais metais organizavo naują partizanų struktūrą – Prisikėlimo apygardą. Vaikinas rašė eilėraščius, skelbė juos partizaninėje spaudoje Alkupėno slapyvardžiu. LLKS suvažiavime paskirtas Tarybos prezidiumo sekretoriumi. 1949 metais žuvo kautynėse su okupacine kariuomene.

Vytautas Gužas–Kardas.  Gimė 1920 metais Rokiškio apskrityje. Dirbo buhalteriu. Kartu su miško broliais veikė Kęstučio apygardoje, o įkūrus Jūros partizanų sritį, joje ėjo štabo viršininko pareigas. Jam suteiktas kapitono laipsnis. Dalyvavo partizanų vadų suvažiavime 1949 metais, išrinktas LLKS Tarybos nariu. Tais pačiais metais žuvo kautynėse su okupacine kariuomene.

Leonardas Grigonis–Užpalis.  Gimė 1905 metais Rokiškio valsčiuje. Dirbo mokytoju Sėlynės pradinėje mokykloje. Partizaninę kovą pradėjo 1944 metais, buvo Vytauto Didžiojo–Atžalyno rinktinės štabo viršininkas, po to išrinktas Prisikėlimo apygardos vadu. Dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, apdovanotas 3–iojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais, vėliau jam suteiktas pulkininko leitenanto vardas. 1950 metais žuvo išduotas bunkeryje.

Aleksandras Grybinas–Faustas. Gimė 1920 metais Šakių apskrityje, studijavo Marijampolės pradžios mokyklos mokytojų seminarijoje, kur šoko baletą, vaidino teatre, dalyvaudavo krepšinio varžybose. 1945 metais pasuko partizanų keliu, buvo išrinktas Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. 1948 metais tapo Tauro apygardos vadu, o suvažiavimo metu jam suteiktas kapitono laipsnis. LLKS Tarybos narys, vėliau apdovanotas 2–ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1949 m. pateko į pasalą ir, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė.

Bronius Liesys–Naktis. Gimė 1922 metais Ramygaloje. Jo tėvai 1941 metais ištremti į Sibirą. B.Liesys studijavo žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete, buvo Lietuvos Laisvės armijos narys. 1944 metais su broliu išvyko į Vokietiją mokytis partizaninio karo taktikos. Po metų, grįžęs Lietuvon, veikė Kęstučio apygardoje. 1949 metų išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo nariu. Rašė eilėraščius Ėglio slapyvardžiu. 1949 metais žuvo kautynėse su okupacine kariuomene.

2010 m. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų sąrašą papildė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašę asmenys.

Pagal bernardinai.lt publikacijų ciklą “Laisvės kryžkelės” parengė Rūta Šetikaitė ir Ridas Jasiulionis