Prisiminimai, pagaunantys laiką
Nacionalinės premijos laureatas rašytojas Henrikas Čigriejus. Mildos Lukoševičiūtės nuotrauka
Šių metų Nacionalinės premijos laureatas rašytojas Henrikas Čigriejus – nesistengiantis šokiruoti auditorijos; anaiptol – per istorinę prizmę ramiai žvelgiantis į ateitį. Anot literatūrologo Kęstučio Nastopkos, jo kūryboje „konkretus, daiktiškas žodis suauga su ritualais”, o „po kasdienybe atsiveria egzistencinis matmuo”.
– Viename šaltinyje rašoma, jog Nacionalinė premija Jums skiriama už „donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba”. Kaip Jūs reaguojate į tokį palyginimą?
– Su šiuo autoriumi esu gretintas ne kartą, ir galbūt todėl, kad mano kūryba žymi itin dažnomis donelaitiškomis konstrukcijomis, jai būdingas ir metų laikų motyvas. Kai kurie mano eiliuoti tekstai truputį primena hegzametrą ir galiausiai esu bandęs sujungti rimtus dalykus su humoru: kaip žinome, Donelaitis buvo jo sklidinas! Be to, yra tekę šiek tiek dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus kooperacijos kolegijoje ir kalbėti apie šį autorių man buvo pats didžiausias malonumas. O aš pats Donelaitį atradau vidurinėje mokykloje, per vaidinimą, kai užkulisiuose sėdėjau su jau priklijuotais ūsais ir laukiau uždangos pakėlimo. Kaip dekoracija buvo padėtos kelios knygelės, iš kurių viena – būtent “Metai”. Iš neturėjimo ką veikti atsiverčiau knygelę ir daugiau jos iki pat šių dienų negalėčiau iškeisti į jokią kitą. Galiu pasakyti tik tiek: būti lyginamam su Donelaičiu yra pats didžiausias, koks tik gali būti, įvertinimas rašytojui.
– Kodėl pasirinkote būtent tokią literatūros stilistiką – nesistengiančią šokiruoti, ramią, net kiek buitišką?
– Matot, aš iki pat šios dienos koks buvau kaimietis, toks ir likau. Vienintelis mano miestietiško gyvenimo būdo atributas yra kava. Kodėl būtent taip rašau? Aš gi kitaip nemoku! Gal ir norėčiau rašyti kitaip, būti modernus, bet kaip tokiu tapti? Žinau, kad mano skaitytojų pamažu mažėja – daugelis iš jų iškeliauja į kitą pasaulį, o ir pats valstietiškas gyvenimo būdas laikui bėgant smarkiai keičiasi. Gyvenimas eina, ir niekad niekas nesikartoja. Kaip sakė R.M. Rilke, „viskas tik kartą ir niekad daugiau“. O man tarsi norisi imti ir sustabdyti tą bėgimą. Sučiupti laiką ir tą jo pašėlišką žmogaus nugramzdinimą, nebegrįžimą. Todėl ir mano kūrinių herojai – visi pažįstami: mano praeities žmonės. Aš su jais ten gyvenu ir mes gražiai šnekamės...
– Ar paskutinės Jūsų knygos „Ir parnešė apynio kvapą” herojai Jums taip pat pažįstami?
Būti lyginamam su Donelaičiu yra pats didžiausias, koks tik gali būti, įvertinimas rašytojui.
– Visų mano apsakymų veikėjai turi savo prototipus, kurie yra šiek tiek pakoreguoti ir suliteratūrinti. Tarkim, pirmoji novelė apie varguolį Silvestrą piešia beveik identišką gyvo žmogaus portretą: visa apylinkė žinojo šį žmogelį, ir iš tiesų, kai kartą Silvestras liko miegoti pas mus namuose ir tėvas ėmė skaityti knygą „Genovaitė“, vargšas Silvestras, besiklausydamas jos, vienu metu spruko pro duris ir tėvas jį rado lauke kūkčiojantį. Šitas vargdienis žmogus turėjo labai jautrią širdį! Jis buvo savotiškas varguolis – filosofas. Apskritai knygą stengiausi sudaryti chronologiškai: nuo prieškario, Antrojo pasaulinio karo iki pat pastarosios Dainų šventės.
– Ar žmogui būtina atsigręžti į istoriją?
– Yra puikus senas lotyniškas posakis: „Žmonės, nepažįstantys savo istorijos, yra amžini vaikai“. Savo istoriją reikia pažinti. Jeigu į ją žiūrėsime pro apsakymų prizmę – ji liks truputį pakoreguota, suliteratūrinta, permodeliuota. Tačiau net su tokiomis korekcijomis ji gali atsakyti į daugelį klausimų. Prisiminimai tarsi leidžia akimirkai pagauti laiką.
– Tęsiant istoriškumo temą, kyla klausimas: ką žmogui rašytojui davė Sovietų sąjungos priespauda? Ką atėmė?
– Pirmieji rusiškos okupacijos metai buvo žiauriausi ir kvailiausi, kokius tik galima įsivaizduoti... Būdavo, susirenka savi žmonės ir skaito „gražiausius“ Stalinui sukurtus eilėraščius. Didesnio juoko ir būti negalėjo... Bet vis dėlto bėgo laikas: buvau gal trečiame kurse, kai vyko Stalino nuvainikavimas. Tuomet ir prasidėjo didysis literatūrinis atoslūgis: tik pagalvokit, kiek sovietmečiu parašyta nuostabių kūrinių! Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Vladas Šimkus, Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda... Kiek sunkiau buvo prozininkams, mat poetai iškilo daugiausia dėl savo slaptingos Ezopo kalbos, kuria pasakė daug daugiau, nei galėjo tiesiogiai pasakyti prozininkai. Bet ir tarp prozininkų buvo labai iškilių rašytojų – Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Jonas Mikelinskas… Galiausiai nesmerkiu autorių, kurie „atidavė duoklę“: žaidėme žaidimą, nes taip reikėjo... Visi iki vieno žinojome: nėra tokios imperijos, kuri nesugriūtų. Yra tik laiko klausimas.
– Kaip vertinate dabartinę lietuviškąją literatūrą?
– Prisipažinsiu: skaitau nedaug. Kai kurie autoriai man yra labai artimi, tarkim, Gintaras Grajauskas: rašo ramiai, bet kai jau drėbtels! Aš pats taip neišdrįsčiau... Taip pat mėgstu Rimvydą Stankevičių. O visoms „ant bangos“ esančioms knygoms nebeturiu nei laiko, nei noro. Be to, vengiu visko, kas gali daryti įtaką, tačiau, žinoma, pats anksčiau esu jai pasidavęs. Geriausi mano mokytojai, be Donelaičio,Vaižganto, Jono Biliūno, vaikystėje atrasti: Stepas Zobarskas, Antanas Vaičiulaitis, Petras Cvirka, Vytė Nemunėlis…
– O kam žmogui išvis reikalinga literatūra?
– Kartą apie rašytoją Heinrichą Heinę jo dėdė buvo pasakęs: „Jei jis būtų ko nors išmokęs, jam nebūtų reikėję rašyti knygų.“ O jei rimčiau... Knygas skaito tie žmonės, kurie žino, kad vien duona sotūs nebūsime. O tokių protingų žmonių yra labai daug, tad knygos mums dar reikės ilgą laiką!
