Protesto kultūra (1)

Niujorkas. Lapkričio 13 diena. Žingsniuoju į finansų rajone esantį Zuccotti parką, kuriame įsikūrę judėjimo „Užimk Volstritą“ nariai. Kaip ir kasdien, taip ir tądien pačiame parke ir aplink jį daugybės žmonių keliamas bruzdesys: nuolatinių, parke gyvenančių „okupuotojų“, judėjimo aktyvistų, kurie ten būna tik dieną, gausybė policijos, aplink parką įsikūrusių maistu prekiaujančių kioskelių ir, žinoma, turistų. Pastarieji dažniausiai vaikšto aplink palapinių miestelį, į jį neužsukdami, tačiau gausiai spragsi fotoaparato blykstėmis – Zuccotti parkas neabejotinai yra tapęs (buvo?) viena gausiausiai lankomų Niujorko turistinių vietų.

Infrastruktūra ir ritualai

Įėjus į parką neįmanoma netrukdomai išstovėti vienoje vietoje: mažytėje teritorijoje glaudžiantis tokiai žmonių masei, tenka nuolat judėti, nes visada esi kurio nors žmogaus kelyje. Ramiai pasėdėti galima nebent parke įsikūrusioje, žmonių suaukotoje bibliotekoje (lapkričio 13 dieną joje buvo apie 5 tūkstančiai knygų), tačiau tuo metu ten vyksta susirinkimas. „Užimk Volstritą“ susirinkimai išties verti dėmesio. Kadangi judėjimo nariai siekia būti „judėjimu be lyderių“ ir vadovautis tiesioginės demokratijos modeliu, jie yra susikūrę susirinkimus lengvinančių ženklų ir ritualų. Speciali ženklų sistema leidžia rankomis parodyti pritarimą kalbančiajam, išreikšti norą įsiterpti, nesutikti ir t.t. Tačiau bene smagiausias ir labiausiai įtraukiantis dalykas yra „žmogiškasis mikrofonas“. Kadangi judėjimas neturi leidimo naudotis megafonu, tam, kad visi išgirstų, ką sako kalbantysis, kiekvieną jo sakinį kartoja visi girdintieji.

Susirinkimai nėra vienintelė parke veikianti institucija. Be palapinių miestelio, bibliotekos, susirinkimo erdvių, jame yra vieta, kurioje sėdi atstovai spaudai, stovi dviračiai, kuriuos minant apsirūpinama elektra, virtuvė, pirmosios medicininės pagalbos punktas, paskirų iniciatyvų štabai: indėnų atstovų palapinė, vieta, kurioje teikiama informacija ispanakalbiams, staliukas su informacija apie netradicinės seksualinės orientacijos asmenų iniciatyvas, palapinė, kuri siekia medijuoti benamių asmenų problemas, ir kt. Iniciatyvų, susirinkimų erdvė išsiplėtusi už Zuccotti parko ribų: ypač aktyviai naudojama 60 Volstrito namo numeryje įsikūrusi vieša erdvė po stogu: vakarais ten renkasi įvairių disputantų rateliai, daugiausiai susiję su kultūrinėmis judėjimo iniciatyvomis: „užimk architektūrą“, „užimk kiną“ ir pan.

„Užimk kiną“

Lapkričio 13 dieną į parką einu ne vien pasibūti. Tą vakarą ten turi vykti grupės „Užimk kiną“ rengiama eksperimentinio kino kūrėjo Keno Jacobso filmų peržiūra. Tinklalapyje ši grupė teigia esanti „atviras kolektyvas, judančius vaizdus naudojantis pagelbėti ir puoselėti pasaulinį okupuotojų judėjimą“. Kaip tai vyksta? Neseniai susibūrusi grupė yra pradinėje stadijoje ir pagrindinė jos veikla apima įvairių filmų peržiūrų rengimą (daugiausiai Zuccotti parke). Tarp šios grupės narių yra ir keli režisieriai, prodiuseriai, kurie taip pat siekia parodyti savo darbus, nes mano, kad jie vienokiu ar kitokiu požiūriu siejasi su „Užimk Volstritą“ judėjimu.

Parke susirandu grupėje aktyviai dalyvaujantį jauną lietuvių režisierių Romą Zabarauską, dabar studijuojantį Niujorke. Atėjau kiek anksčiau, nei turi prasidėti peržiūra, tad galiu stebėti aplink vykstančią dramą: parko gyventojai neturi leidimo įsinešti ir naudoti elektros generatoriaus, o dviračiais generuojamos elektros nepakanka parodyti filmams. Judėjimas be lyderių atskleidžia savo ydas: susitarimas su vienais aktyvistais nereiškia, kad kiti tą susitarimą palaimins. Nelegaliai naudojant generatorių bijoma policijos reido. Ne visiems „okupantams“ užtenka pažado, jog visą atsakomybę už nelegaliai naudojamą generatorių prisiims grupė „Užimk kiną“. Nepaisant tam tikrų nesklandumų ir barnių, didžiulį garsą skleidžiantis generatorius įjungiamas, policijos reidas neįvyksta ir peržiūra sėkmingai pavyksta. Vienam iš organizatorių režisierius Kenas Jacobsas parašė, kad jo filmų rodymas Zuccotti parke yra vienas tų dalykų, dėl kurių jis labiausiai didžiuojasi savo gyvenime.

Iškeldinimas

Po peržiūros ir kitą dieną parke tvyro pakili nuotaika. Tad naujienos, kad iš lapkričio 14 į 15, vidurnaktį, policija pranešė, jog tą naktį visi parko gyventojai privalo susirinkti savo daiktus ir išsikelti, arba bus iškeldinti per prievartą, sukėlė tikrą šoką. Kitą dieną parko gyventojams leista sugrįžti, tačiau neleidžiama nakvoti, itin kontroliuojamas įėjimas, nuodugniai tikrinama, ką atėjusieji įsineša.

Protestuodami prieš tokį elgesį ir kartu minėdami dviejų mėnesių gimtadienį (oficiali judėjimo pradžia – rugsėjo 17 d.), lapkričio 17 d. „Užimk Volstritą“ dalyviai surengė eiseną į Volstritą (dėl per mažo „okupantų“ skaičiaus nepavyko sutrukdyti akcijų biržos darbo), tačiau prie vakarinės eisenos per Bruklino tiltą prisijungė daugiau žmonių. Eisenoje taip pat dalyvavo ir grupė „Užimk kiną“, nešiojamu projektoriumi rodydama režisieriaus Pierre Clémenti filmą „Revoliucija – tik pradžia. Kovokime toliau“.

Kiek vieša yra vieša erdvė?

Atrodo, kad, be 17 d. eisenos, po iškeldinimo „Užimk Volstritą“ judėjimas yra aprimęs ir persikėlęs į virtualią erdvę, kurioje aktyviai diskutuojama apie alternatyvią erdvę Zuccotti parkui ir judėjimo ateitį. Neabejotina, kad tuo džiaugiasi judėjimo skeptikai, teigiantys, jog okupuotojai yra svajotojai ir vaikai, hipsteriai, kurie nežino, ko nori, ir atsisako sąžiningai užsidirbti pinigus, savo noru verčiau tampantys valkatomis. Bet jei tai būtų tiesa, ar šis judėjimas nebūtų pats „išsikvėpęs“, atėjus šaltesniam orui? Dėl kokių priežasčių reikėjo iškeldinti naktį, stovyklautojus įspėjus tik prieš valandą? Tokiu atveju buvo sunaikinta ne tik neįtikėtina parko infrastruktūra, tačiau ir bene brangiausias jo turtas – žmonių suaukota biblioteka (išgabenti laiku jos tikrai nebuvo galima: įspėjimas apie iškeldinimą gautas naktį, neveikiant metro ir autobusams, nesant daugeliui savanorių ir t.t.)

Kitais žodžiais tariant, ar, prieš nuvertinant protestuotojus, negalima pagalvoti, ką šis judėjimas, o tiksliau, reakcija į jį, pasako apie visuomenę, kurioje gyvename, ir valdžios institucijas? Demokratinė santvarka visada laimėdavo prieš autoritarinius režimus dėl to, kad protestai yra integrali jos dalis: leidus protestuoti yra „nuleidžiamas garas“, protestuotojams kuriama laisvės ir įtakos sprendimams iliuzija, tokiu būdu sprendimų krizei ieškant sistemos viduje, o ne už jos ribų. Atrodo, kad 15 d. Niujorko (ir ne tik) valdžios veiksmai demaskavo šią iliuziją: protestas yra galimas tik tuomet, kai nėra išeinama iš protesto apibrėžties ribų – ta apibrėžtis parodoma leidžiant „okupantams“ pasilikti parke dienos metu, bet draudžiant jame nakvoti ir kurti alternatyvią infrastruktūrą. Tai kelia klausimą, kiek viešosios erdvės yra tikrai viešos? Nors jokių incidentų nebuvo, po parko iškeldinimo pradėtas griežtai kontroliuoti įėjimas į Volstrito 60 numerio „viešą“ teritoriją. Įvykiai parodė, kad demokratinė valdžia sankcionuoja prievartinį atsaką į taikų protestą, o kultūra šalyje yra gerbiama tik jei ji yra institucionalizuota (turiu galvoje sunaikintą Zuccotti parko biblioteką).

2008 metų pasaulio ekonomikos krizė parodė, kad kapitalizmas ne ką mažiau paremtas utopiniu tikėjimu ir pažangos be pabaigos iliuzijomis nei socializmas. Kiek pavėluotai, tačiau po truputį po pasaulį plintantis „okupacinis“ judėjimas yra šauksmas pabusti: „Mes negyvename geriausiame iš įmanomų pasaulių, mes galime ir netgi privalome galvoti apie alternatyvas“, – „okupuotojams“ kalbėjo filosofas Slavojus Žižekas. Belieka tikėtis, kad ši galimybė netruko tik du mėnesius.