Vienintelė istorinė tiesa – žmonės

– Giedre, pristatydama filmą sakėte, kad Jus lydi pasakiški atsiminimai apie Atgimimo laiką. Kas dar, be viešų didžiųjų Atgimimo įvykių, yra išlikę atmintyje?

– Visą Atgimimą išgyvenau labai asmeniškai. Man tuo metu buvo 9–10 metų ir aš namuose leidau laikraštį. Tame laikraštyje aš labai reflektuodavau viską, kas vyksta. Mano mama išsaugojo tuos laikraštukus. Atsimenu, kad Kovo 11–ąją laikraščio pirmas atvartas buvo visas geltonas, žalias, raudonas. Manau, kad tuo metu visi vaikai labai gerai susigaudė įvykiuose. Matėte, kokie mano filme vaikai yra pasikaustę iš istorijos. 8–9 metų vaikai žinojo, kas yra M.Gorbačiovas, žinojo visus Hitlerio ir Stalino sandorius. Labai džiaugiausi, kad komunistų partija pralaimėjo, kad į Aukščiausiąją Tarybą išrinko visus sąjūdiečius. Atsimenu ir vieną mūsų kaimynę, kuri kažkodėl nebuvo Baltijos kelyje ir aš dėl to nenorėjau su ja draugauti. Visas namas važiavo, o jinai kažkodėl nevažiavo. Atsimenu Sausio 13–ąją. Mes gyvenome Kaune, tėtis išvažiavo budėti į Sitkūnus. Mes su mama apsikabinusios drebėdamos žiūrėjome paskutinius Eglės Bučelytės kadrus. Kaip vakar prisimenu visus šiuos dalykus. Prisimenu ir pirmuosius „Anties“ koncertus. Man tuomet buvo 8–10 metų.

– Jūsų filme ne tik matėme, kaip Eglė Bučelytė paskutinėmis eterio akimirkomis kalbasi telefonu, bet ir išgirdome, ką jai sako tuometinis LTV generalinis direktorius A.Kaušpėdas. Kaip Jums kilo mintis papasakoti Atgimimo istoriją per „Anties” istoriją?

– Buvo atvirkščiai. Mes pradėjome nuo „Anties“, o baigėme Atgimimu. Šis filmas labai kito, turėjo daug variacijų, vienu metu turėjo būti vaidybinis. Pagrindinis personažas, daugybę kaukių turintis Algirdas Kaušpėdas, man atrodė nepaprastai įdomus. Norėjau būtinai parodyti nepaprastą mūsų revoliucijos kaukę, tą kitą pusę, kai šalia visų autentiškų įvykių, šalia visos tos euforijos buvo ir žaismingoji „Antis“. Tai leidžia papasakoti istoriją smagiai, priimtinai. Tai lyg „commedia del arte“ tragedijos fone.

– Iš tikrųjų man pasirodė, kad kulminacinė Jūsų filmo scena yra ta, kurioje centrinės televizijos laidos vedėjai ir klausinėtojai iš publikos visaip bando išmušti A.Kaušpėdą iš tos jo kaukės, o jis nepasiduoda, ir net tarp dainų bendrauja su publika kaip personažas. Jis nepasiduoda, tai lyg visos Lietuvos nenusilenkimo, nepasidavimo Maskvos jėgai simbolis. Įdomu, kad filmo pabaigoje Jūs parodote šiandieninį A.Kaušpėdą su tam tikra nauja kauke. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas ar tiesiog laisvė nepakeitė A.Kaušpėdo?

– Visų pirma aš nemanau, kad žmonės labai keičiasi. Daug filmavome ir „Antį“, ir A.Kaušpėdą, visada laukiau, kol kažkas atsitiks. Tai nebuvo surežisuotas dalykas. Taikiausi prie situacijos, tuo metu A.Kaušpėdas davė interviu žurnalui „Moteris“. Kolegos taip pat laukė, kada aš galėsiu filmuoti. Ta scena nėra suvaidinta. A.Kaušpėdas yra žaismingas žmogus, ir jis nesiliauja juokauti. Kaukė – ne kaukė. Nors grimo jau nebėra. Kita vertus, truputį pahiperbolizuojame. Lietuvos negalima lyginti su A.Kaušpėdu, bet jis yra mūsų herojus. Mes rodome, kokias problemas dabar išgyvena mūsų pagrindinis personažas. Kaip nuo sovietmečio, kai visiškai nieko nebebuvo, ir kai iš tos tuštumos gimė toks reiškinys kaip „Antis“, dabar užvirė visas šis virsmas ir dabartinis gyvenimas. Gal ir iš šio viso gyvenimo vėl kažkas išvirs, kas ten žino. Gyvenimas dabar yra toks iš esmės truputį pro stiklą.

– Man pasirodė, kad Jūsų filme ta Atgimimo pasaka tęsiasi ir dabar? Jūs be esminio įtrūkio sujungėte Atgimimo laiką su dabartiniu laiku. Galima pamanyti, kad tas laisvės stebuklas dar gyvas mumyse. Kaip Jums pačiai atrodo?

– Man atrodo, kad tas stebuklas jau baigėsi. Kaip meilė, kaip įsimylėjimas. Tai buvo didžiulis stebuklas, didžiulė euforija, kurios metu galėjo vykti tokie įvykiai, kai šalis galėjo išsivaduoti, kai žmonės galėjo dainuodami eiti prieš tankus. Po 20 metų viskas nusėda, prasideda kiti rūpesčiai. Tos aistros tikrai nebėra. Žmonės yra visiškai nurimę. Pagrindinis herojus taip pat nurimęs. Ir jis jau nebesivelka juokdario kaukės. Dabar jis matuojasi kapitalizmo kaukę ir tą kaukę rodo visuomenei. Jis to neneigia, neslepia, kad tai naujas vaidmuo. Teatras tęsiasi. Nauja sistema – naujas vaidmuo.

– O vaidybinis filmas ar turėjo būti apie mūsų revoliucijos herojus?

– Pagrindinis personažas turėjo būti ta pati „Antis“. Bet, kai aš atradau daugybę archyvinės medžiagos, supratau, kad vaidybiniam filmui tai būtų papildomas balastas. Šis filmas – mano „Anties“ interpretacija. Gink Dieve, nedariau istorinio filmo, nes kas gi galėtų pasakyti, kas yra istorija. Vienam atrodo vienaip, kitam – kitaip. Labai daug įvykių turėjau praleisti, buvo labai sunku atsirinkti. Visko tiek vyko. Ko vertas vien pirmasis disidentų mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo 1987 m. Labai įdomu, kad tie, kurie kalbėjo visiškai atvirai – disidentai, laisvės kovotojai, buvo užčiaupiami, sodinami į kalėjimus, represuojami. „Antis“ ir visi kiti roko maršų dalyviai, kurie nebuvo atviri maištininkai, kurie žaidė potekstėmis, kurie tiesiog žaidė, pasiekė daug daugiau, negu tie, kurie kalbėjo atvirai. Buvo toks žaidimas “nepasakyti iki galo”, aš supratau tai darydama filmą, tai buvo nepaprastai įdomu.

Pats A.Kaušpėdas buvo tobulai prie sistemos prisitaikęs žmogus. Tarybinis architektas. Bet jis neįtikinamiausiu būdu pats tą sistemą ir sugriovė. Labai įdomus tų istorinių įvykių ir tų didvyrių įvairiabriauniškumas – nėra vien tik juoda ar balta. Ir Sąjūdis panašiai prasidėjo. Išlydint komunistų partijos narius į jų suvažiavimą. Net ir sistema bandė kažkaip žaisti „perestroika“, kvietė visus žmones pažaisti „perestroiką“.

Vienintelė mano istorinė tiesa, vienintelis mano archyvas – tai Lietuvos žmonės. Žmonės taip neįtikėtinai troško laisvės, buvo apėmusi tokia bendra nuotaika, kad jie galėjo prieš tankus mojuoti gėlyte ir nebijoti. Dingo baimė. Štai čia yra istorinė tiesa. O visi kiti politiniai įvykiai ne tokie svarbūs.

Dieve, kas gi dabar eitų į roko koncertus? Močiutės, vaikai eitų? O tada tai buvo vienintelė susirinkimo vieta, dėl to sueidavo visi nuo seno iki jauno. Pamanykit – į mūsų kaimą atvažiuoja „Antis“! Kažkas neįtikėtina. Roko maršai buvo kaip dabar žiniasklaida. Televizija juk dar nerodė, ką Sąjūdis pasiekė Vilniuje. Sąjūdžio žmonės patys iš Vilniaus važiavo į kaimą ir sakė, kad jau, pvz., galima giedoti. Taip ėmė mažėti žmonių baimė. Ir jau po to žmonės galėjo eiti prie bokšto Sausio 13–ąją. O Sausio 13–osios auka atvėrė pasauliui akis. Tik tada pasaulis iš tikrųjų išgirdo apie Lietuvą, sužinojo, kad yra tokia maža šalis, kuri didvyriškai kovoja.

– Jūsų filme pirmą kartą pamačiau ir išgirdau, kokiu tonu pirmininkas V.Landsbergis reikalavo, kad G.Bushas iš karto skambintų M.Gorbačiovui.

– Niekam ta Lietuva nerūpėjo, visi buvo užsiėmę savo reikalais. Bet kai pasaulis pamatė, kad šaudomi beginkliai žmonės, M.Gorbačiovas nebeliko “fainas bičas”. Lietuvos žmonių herojiškumas, didvyriškumas atsiskleidė pasaulio akyse tuo metu. Skaudu, kad dabar mes gal kartais pateršiame Lietuvos vardą. Bet to, ką tada žmonės padarė, nebepakeisi.

– Jūsų filme daug pasakoja A.Kaušpėdienė. Ji tarsi koks ideologinis „Anties” lyderis.

– Taip ir buvo. Labai daug prie ideologijos prisidėjo ir Petras Ubartas. Norėjau išlaikyti „Antį“ tokią paslaptingą, parodyti A.Kaušpėdienę kaip pilkąjį kardinolą, slaptą vyro patarėją. Labai smagu, kai ji su tais juodais akiniais, mistifikuojanti. Ji tikrai darė įtaką „Ančiai“, tai nėra paslaptis, be to, ji nuostabi pasakotoja.

– Sakėte, kad būdama vaikas Jūs puikiai gaudėtės, kas vyksta. Ir Jūsų filme vaikai demonstruoja tiesiog stebėtiną istorijos išmanymą. O kaip dabar, ar savo sūnui pasakojate apie Atgimimą?

– Taip. Mano sūnui labai patinka „Anties“ daina „Zombiai“. Jis labai laukė filmo. Nors, prisipažinsiu, per premjerą nuobodžiavo. Ėjome kartą kartu pro KGB muziejų, ten buvo iškabinti vaikų piešiniai su bokštu ir tankais. Aš bandžiau jam pasakoti, kaip mes įveikėm rusų kareivius dainom. Užaugęs jis labiau supras, bet jis jau šį tą žino – kad mes buvome okupuoti, kad daug žmonių buvo išvežta. Pirkome knygelę su Sausio 13–osios vaikų piešiniais, kuri jam labai patiko.

– Ką dabar gražaus parodysite?

– Ruošiuosi naujam filmui „Mano širdies brolis“ apie fotografą V.Luckų. Kelionė bus filmuojama ne tik Lietuvoje, sekant jo istorijos pėdsakais. Tai yra nepaprastai įdomi, jaudinanti istorija ne tiek apie laikmetį, kiek apie žmogaus laisvę. Turiu priėjimą prie visiškai unikalaus archyvo. Tai yra man labai svarbus projektas. Tikiuosi, kad žmonės, pamatę tą filmą, kai ką gal irgi permąstys.