Charizma prieš santūrumą (1)

Prezidento rinkimai JAV vyks lapkritį, tačiau pasiruošimai jau įsivažiavo, o partijos turi paskelbti savo kandidatus. Barackas Obama, išrinktas su dideliu entuziazmu ir viltimi, gali netekti savo posto. Tačiau daug priklausys nuo respublikonų partijos pasirinkimo – silpnas priešininkas galėtų atvesti jį ir į antrą kadenciją. Viena aišku – jo oponentams vesti kampanijas tokia pat pozityvia nata vargu ar pavyks: ekonominis nuosmukis prislopino rinkėjų optimizmą, o kitiems tiesiog trūksta B.Obamos charizmos. Tad daugelis respublikonų ieško, kaip save priešpriešinti prezidentui. Kol kas per anksti prognozuoti, kas taps respublikonų kandidatu, bet išankstiniuose balsavimuose dalyvaujantys politikai vienas po kito traukiasi ir užleidžia vietą stipriausiesiems.

Mittas Romney – pirmas nuo pat pradžių

BBC korespondentas Jonny Dymondas (Džonis Daimondas) šiuo metu pirmaujantį M.Romney apibūdino kaip „prezidentą iš filmų“: ramus, pasitikintis profesionalas. Jo biografija taip pat kuria panašų įspūdį: sėkmingas verslininkas ir politikas, sugebėjęs Solt Leik Sičio žiemos olimpines žaidynes išvesti iš skandalų ir paversti įspūdingu renginiu. Kol kas jo kampanija pasiteisino – M.Romney pirmauja finansiniais ir organizaciniais resursais, o išankstiniuose balsavimuose Ajovoje bei Naujajame Hampšyre išsikovojo lyderio poziciją.

M.Romney stiprybė – jo sėkminga karjera ir pragmatiško profesionalo reputacija. Jis tikisi įtikinti rinkėjus, kad braškančią JAV ekonomiką atkurtų greičiau nei B.Obama ar kuris kitas respublikonų kandidatas. Tačiau pirmiausia jam reikės įtikinti savo partiją, kad yra pakankamai atsidavęs konservatoriškiems principams. Daugeliui kliūva jo mormonų tikėjimas: jis dvejus metus misionieriavo Prancūzijoje, vėliau užėmė aukštą postą mormonų struktūrose. Ir nors M.Romney bando įtikinti rinkėjus, kad „asmuo renkamas ne dėl religijos – taip pat ir nerenkamas ne dėl religijos“, jam tai ne visuomet sekasi. Pridėjus jo nepastovias pažiūras dėl tos pačios lyties asmenų santuokų ir abortų, kai kurie respublikonai garsiai reiškia abejones dėl M.Romney integralumo. Taip pat buvusiam Masačusetso gubernatoriui tenka gintis dėl sveikatos apsaugos politikos, kurią jis įtvirtino savo valstijoje 2006–aisiais ir kuri konceptualiai labai panaši į respublikonų smarkiai kritikuojamą B.Obamos sveikatos reformą 2010–aisiais.

Apskritai daugelis apžvalgininkų pripažįsta, kad šis politikas nesulaukia tokio nuoširdaus entuziazmo, kokį buvo sukėlusi Baracko Obamos kampanija. Respublikonai iki galo nepasitiki M.Romney, bet tiki, kad jis galėtų laimėti rinkimus. Tokia santūri, išskaičiuota parama nėra pats geriausias palaikymas besirengiant visuotiniams rinkimams.

Konkuruoja ir tarpusavyje

Nepasitenkinimas M.Romney atveria duris jo oponentams, kurių liko keturi: buvęs parlamento pirmininkas Newtas Gingrichas (Njutas Gingričas), buvęs Pensilvanijos senatorius Rickas Santorumas, Teksaso kongreso narys Ronas Paulas (Ronas Polas) ir Teksaso gubernatorius Rickas Perry (Rikas Peris).

Rickas Perry iš pradžių sulaukė entuziastingo palaikymo kaip alternatyva M.Romney. Jis remiasi darbo vietų kūrimo ir fiskalinės disciplinos patirtimi Teksase bei socialinėmis konservatorių vertybėmis, orientuodamasis į krikščionių balsus. Tačiau R.Perry reitingai smuktelėjo po nesėkmingo pasirodymo viešuose debatuose: ypač R.Perry pakenkė tai, kai jis pamiršo, kuriuos valstybės departamentus norėtų panaikinti. Tiesa, jis nebuvo vienintelis išsišokęs savo kalbomis. Iš rinkimų kovos jau pasitraukusių Michele Bachmann teiginys, kad JAV „tėvai įkūrėjai sunkiai dirbo, kol panaikino vergovę“, bei Hermano Caino pasvarstymas, jog „pulti Iraną būtų nepraktiška, nes jis turi daug kalnų“, neabejotinai įeis į priešrinkiminių nusikalbėjimų istoriją.

Rickas Santorumas pirmajame išankstiniame balsavime Ajovoje nusileido M.Romney vos devyniais balsais ir sukėlė entuziazmo bangą tarp pastarojo oponentų. Jis išsiskyrė kaip jaunas politikas, jau 32–ejų išrinktas į Atstovų rūmus, o vėliau sparčiai kilęs karjeros laiptais ir tapęs Pensilvanijos senatoriumi. Šis kandidatas nėra labai žinomas už Pensilvanijos ribų, bet jo nuosekliai konservatyvi pozicija bioetikos ir socialiniais klausimais padėjo jam iki šiol vykusiuose balsavimo turuose. Griežtas pasisakymas dėl Irano branduolinės programos stabdymo taip pat sulaukia paramos tarp respublikonų rinkėjų. R.Santorumas viliasi, kad kartu tai padidins ir jo finansinę paramą, kuri iki šiol buvo didžiausias R.Santorumo galvos skausmas, neleidęs jam varžytis lygiavertiškai.

Newtas Gingrichas iš kitų išsiskyrė savo griežtomis kalbomis dėl imigracijos. Jis pritaria sienos su Meksika kontrolės sugriežtinimui, o kartu siekia panaikinti kai kuriose valstijose galiojančią dvikalbystę ir anglų kalbą padaryti vienintele oficialia kalba JAV. Pasitraukęs iš aktyvios politikos 1998–aisiais, jis toli gražu nedingo iš aktyvaus politinio gyvenimo. N.Gingrichas tapo konservatorių „puolamuoju ginklu“, rašydamas knygas, kurdamas filmus, lankydamasis televizijoje ir kitaip nuolat kritikuodamas demokratus. Dabar palaikomas vadinamosios Arbatėlės partijos jis tikisi pergalingo sugrįžimo.

 „New York Times“ teigia, kad didžiausia N.Gingricho ir R.Santorumo silpnybė yra tarpusavio kova: jie save pateikia kaip M.Romney oponentus, tačiau iš tiesų smarkiai konkuruoja tarpusavyje dėl konservatyvesnių respublikonų balsų.

Charizmos – su kaupu

Ronas Paulas taip pat gali tapti rimtu oponentu M.Romney. Politikas iš Teksaso Ajovos etape užėmė trečią vietą, apeliuodamas į nepriklausomus rinkėjus ir jaunimą. Naujajame Hampšyre jis sulaukė dar didesnio palaikymo ir liko antras. R.Paulas – patyręs politikas, tačiau jo idėjos gali pasirodyti per daug radikalios, kad palenktų daugumą ir leistų jam laimėti. Libertaras ir pacifistas R.Paulas kartais vadinamas „intelektualiniu Arbatėlės partijos krikštatėviu“, nors tai patinka ne visiems jo rėmėjams. Jis taip pat pasisako prieš karines intervencijas, nors tie patys Arbatėlės judėjimo nariai su tuo nenori sutikti. Ši pozicija jam nepadės ir per kitą rinkimų etapą Pietų Karolinoje, karinės pramonės valstijoje. Kita vertus, Teksaso kongresmenas turi aiškią idėjinę kryptį, išgrynintą per ilgus politinės karjeros metus, kuri išskiria jį iš kitų kandidatų. Ir nors per 2008–ųjų rinkimus R. Paulas nesurinko daug delegatų balsų, jo rėmėjai pasižymėjo ypač karštu entuziazmu, o kartais ir radikalumu.

Antra vertus, R.Paulo charizma atskleidžia kai kurias M.Romney silpnybes. Amerikos dešinieji iš savo kandidato tikisi naujo proveržio. Pasak M.Mardello, šalyje vyrauja nuotaika, kad sistema sugedusi ir netarnauja paprastiems žmonėms. Tai – palanki dirva populistinėms idėjoms ir plačiai politikai. Tuo tarpu M.Romney įkūnija ne tiek permainas, kiek stabilumą. Savo sustyguotos rinkimų kampanijos stiliumi, sėkmingo verslininko ir sumanaus politiko įvaizdžiu jis neprimena idėjinio lyderio, kuris patrauktų mases.

Vis dėlto kai kurie apžvalgininkai teigia, kad bilietas į Baltuosius rūmus 2012–aisiais nebūtinai yra labai trokštamas prizas. Gali būti, kad ekonomikos atsigavimas vyks lėtai ir politiškai skausmingai. Tuomet naująjį prezidentą pasitiktų ne ką mažesni išbandymai nei B.Obamą.