Davose susirūpinta „99 procentais“
„Occupy” protestuotojai stengėsi, kad Pasaulio ekonomikos forumo dalyviai nepamirštų, jog jų yra tik „1 procentas”. Scanpix nuotrauka
Pasaulio galingieji Davose pradėjo kalbėti apie pajamų nelygybės keliamą nestabilumą. Net JAV kandidatui į prezidentus prikišamas turtas. Tai – mada, prisitaikymas ar mąstymo pokytis?
Paskutinį sausio savaitgalį kurortinis Davoso kaimelis Šveicarijoje sulaukė kasmetinio prabangaus šurmulio. Politikos, verslo ir žiniasklaidos elitas susirinko į Pasaulio ekonomikos forumą. Šiemet Davoso susitikimo dalyviams teko svarstyti gana ilgą „karštų“ pasaulio problemų sąrašą, kuris vyravo pastarųjų mėnesių žiniasklaidos antaštėse: galima euro zonos krizė; įtarinėjimai dėl Irano branduolinio ginklo programos ir kylanti įtampa tarp Teherano ir Vakarų; kruvini religiniai išpuoliai Irake ir Nigerijoje; JAV prezidento rinkimai ir kt. Sąrašą kaip visada papildė ir nuolatinės temos, tokios kaip klimato kaita, bei parama skurdžioms ir besivystančioms šalims, kurioms Billas Gates‘as (Bilas Geitsas) paskelbė skiriantis 750 milijonų JAV dolerių iš savo šeimos fondo.
Tačiau vienu įdomiausių klausimų tapo auganti skirtis turtingųjų ir skurdžių, kurią „Occupy“ judėjimas perkėlė į naujas plotmes. Iki šiol vyravo siauras supratimas, kad problemą sukūrė neteisingas išteklių pasiskirstymas tarp turtingos pasaulio Šiaurės ir nuolat atsiliekančių Pietų, bet nuvilniję „Occupy“ protestai privertė pasaulio lyderius atsigręžti į savo vidaus problemas. Iki pat Davoso atkeliavusi negausi, bet ryški „Occupy“ protestuotojų grupė pasistengė, kad ir Pasaulio ekonomikos forumo dalyviai nepamirštų socialinio teisingumo.
Elitas susirūpino dėl nelygybės
Prieš metus vykusiame Davoso susitikime Jamesas Dimonas (Džeimsas Daimonas), „JP Morgan Chase“ generalinis direktorius, skundėsi dėl, pasak jo, nepelnytai verčiamos kaltės pasaulio finansų vedliams. „Tiesiog manau, kad nuolatinis kartojimas „bankininkai, bankininkai, bankininkai“ yra neproduktyvus ir nesąžiningas“, – tuomet savo kolegas užstojo J.Dimonas. Praėjus keletui metų nuo ekonominės krizės pradžios padėtis pradėjo taisytis ir piktą kritiką atlaikę pasaulio finansininkai bei bankininkai, atrodo, galėtų kiek lengviau atsikvėpti. Tačiau, dar J.Dimonui kalbant, Vakaruose pradėjo kauptis nepasitenkinimo banga, prasiveržusi protestais dėl augančios socialinės nelygybės. Negana to, šiandien atskirtis tarp turtingųjų ir vidurinės klasės nebėra vien demonstracijų šūkis. Tai tapo vienu populiariausių klausimų diskusijoms viešojoje erdvėje, įskaitant ir buvusius „laissez – faire“ kapitalizmo bastionus, kur kalbos apie nelygybę iki šiol buvo priskirtos socialistinėms klasių kovoms.
Šįkart forumas pasikvietė kur kas daugiau jaunų veidų, kurie galėtų mesti iššūkį diskusijose verslo ir politikos lyderiams.
JAV pasipiktinimas dėl nelygybės prasiveržė į paviršių, kai protestuotojai pareiškė esantys „99 procentai“ visuomenės, turintys mokėti už likusio „1 procento“ turtuolių prabangą, ir nukreipė šias pastangas į patį kapitalizmo epicentrą – Volstritą. Čia prasidėjęs „Occupy“ judėjimas greitai rado atgarsį už JAV ribų ir sukėlė daug triukšmo Ontaryje, Londone, Paryžiuje, Ciuriche, Briuselyje ir kitur. Ispanijoje tūkstančiai vadinamųjų „indignados“ susirinko miestų aikštėse parodyti savo nuoskaudos dėl didelio nedarbo ir vyriausybės taupymo programos. Verta prisiminti, kad ir arabų šalyse diktatoriški režimai griuvo prasidėjus masiniams protestams dėl nedarbo ir socialinės neteisybės. Ką tik Egipte praėjusius parlamento rinkimus taip pat laimėjo būtent socialines problemas pabrėžusios partijos, o ne „Facebooko” karta praminti liberalai. Galiausiai net ir JAV respublikonų partijai renkantis kandidatą prezidento rinkimams, pirmaujančio Mitto Romney varžovai jam prikaišioja jo turtą ir patirtį kuriant privataus kapitalo verslą.
Atsiveria naujovėms
Tad kalbėti apie socialinę nelygybę yra populiaru. Ypač tiems, kurie susiję su politika ir viešąja erdve, tenka parodyti savo jautrumą socialiniais klausimais. Kaip rašoma forumo ataskaitoje, auganti pajamų nelygybė gali tapti kibirkštimi, kuri įžiebtų tarptautinį nestabilumą ateinančiais metais. „Išsivysčiusiose ekonomikose, tokiose kaip Vakarų Europa, Šiaurės Amerika ir Japonija, socialinė sutartis, pastaraisiais dešimtmečiais laikyta savaime suprantamu dalyku, atsidūrė pavojuje ir gali būti sugriauta“, – skelbia ataskaita, perspėjanti dėl galimos „distopinės ateities daugumai žmonijos“.
Vis dėlto Davoso pasaulio ekonomikos forume paprastai dalyvauja tie patys „1 procento“ atstovai, kuriuos ir kritikuoja „Occupy“ protestuotojai. Anksčiau tarp daugelio vadinamųjų „Davoso vyrų“ (ir moterų, nors jų vis dar mažuma), ypač tarp verslininkų, vyravo nuomonė, kad nelygybė – tai kaina, kurią privalome sumokėti už ekonomikos augimą. Laisvosios rinkos logika teigia, kad konkurencija skatina verslumą ir inovacijas, o ekonomikos pakilimas teigiamai veikia visus sluoksnius. Tačiau nuosmukis, atrodo, palieka vienus labiau pažeidžiamus nei kitus. Šis suvokimas rodo didelį pasaulio elito mąstymo pokytį. Jis greičiausiai atsispindės ir pasibaigus Davoso forumui.
Kaip teigia kai kurie apžvalgininkai, pats Davoso susitikimas pradėjo smarkiai keistis. Pasak Timo Weberio, BBC verslo redaktoriaus, Davoso dalyviai tapo gerokai atviresni alternatyvioms nuomonėms ir idėjoms. Jau praėjo tie laikai, kaip tvirtina lobistas Naidoo Kumi, kai norint įtikinti dėl darbo teisių ir lygybės klausimų tekdavo sekti korporacijų vadovus į tualetą. Šįkart forumas pasikvietė kur kas daugiau jaunų veidų, kurie galėtų mesti iššūkį diskusijose verslo ir politikos lyderiams. Tarp jaunimo atstovų buvo Giorgio Jacksonas, vienas iš neseniai vykusių Čilės studentų protestų lyderių, bei Howardas W.Buffettas, įkūręs fondą padėti skurdžiausioms visuomenėms.
Euro zona kelia nerimą
Anksčiau tarp daugelio vadinamųjų „Davoso vyrų“ (ir moterų, nors jų vis dar mažuma), ypač tarp verslininkų, vyravo nuomonė, kad nelygybė – tai kaina, kurią privalome sumokėti už ekonomikos augimą. Tačiau nuosmukis, atrodo, palieka vienus labiau pažeidžiamus nei kitus.
Tarp kitų labiausiai nušviestų klausimų išsiskyrė diskusijos apie euro zonos stabilumą. Prieš kitą savaitę vyksiantį svarbų ES susitikimą dėl euro gelbėjimo Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas atseikėjo griežtos kritikos dabartinėms ES idėjoms, ragindamas Europą „būti drąsesnę“. Daugelis tikisi, kad Vokietija sutiks padidinti savo įnašą į gelbėjimo fondą, ir spaudimas A.Merkel greičiausiai buvo repeticija prieš ateinančios savaitės derybas.
Tad, nepaisant nuosaikaus optimizmo, forumui baigiantis vis dar tvyrojo nerimas, kad sumaištis euro zonoje gali pasikartoti ir išsilieti į kitas pasaulio dalis. Vikramas Panditas, „Citi“ banko vadovas, paliko Davosą nusiteikęs gana skeptiškai. „Euro krizė“ kainuoja mums apie 1 proc. viso pasaulio BVP. Patys paskaičiuokite. Paskaičiuokite ir pasakykite – kiek darbo vietų tai sudaro? Kiek žmonių dėl to nedirba? – klausė V.Panditas, pridurdamas: – Pasaulyje reikia 400 milijonų naujų darbo vietų iki šio dešimtmečio pabaigos, neskaitant 200 milijonų, reikalingų vien sugrįžti prie viso darbingumo. Tai turėtų būti mūsų pirmasis prioritetas.“
Tačiau ne visi buvo nusiteikę taip skeptiškai. BBC cituotas Nobelio laureatas pripažino anksčiau manęs, kad Davosas tėra „turtuolių vakarėlis ir (Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjo Klauso) Schwabo pagarbinimas, bet dabar tikiu, kad jie tikrai klauso ir iš tiesų daro“. Istoriškai kai kurios Davoso idėjos iš tiesų buvo sėkmingai įgyvendintos. Šiaurės Amerikos laisvos prekybos susitarimas tarp JAV, Kanados ir Meksikos pirmiausia buvo neformaliai aptartas Davose. Buvęs Turkijos premjeras Turgutas Ozalas tvirtina, kad būtent dėl Davoso nekilo Turkijos ir Graikijos karas. Kai 1987–aisiais kilo įtampa tarp abiejų šalių, ji neišaugo į konfliktą dėl to, kad T.Ozalas prieš metus buvo sutikęs savo kolegą Davose ir žinojo, jog gali juo pasitikėti.
