Dešiniųjų charizma pralaimi kairiųjų nuobodumui?

Nors kol kas dabartinis šalies prezidentas vis dar oficialiai nepaskelbė, kad kandidatuos ateinančiuose rinkimuose, akivaizdu, jog rinkimų kampanija jau prasidėjo.

Nicolas Sarkozy

Patys pirmieji žingsniai, ko gera, nebuvo planuoti. Pakvaišęs Muammaras Gaddafi praėjusiais metais tapo gana lengvu taikiniu, kuriuo N.Sarkozy pasinaudojo užsidirbdamas politinių taškų ir parodydamas rinkėjams savo rūpestį demokratijos plėtra bei atskleisdamas stiprią politinę valią daryti sunkius, bet teisingus sprendimus. Kaip niekad aktyvus dalyvavimas siekiant suvaldyti Europos valstybių skolų krizę ir gelbėti eurą tik patvirtino nepaprastai energingo šalies vadovo reputaciją, o gimusi dukra pridėjo jam „žmogiškųjų“ privalumų.

Tačiau reitingai kaip buvo nukritę, taip ir liko. Pagal pastarąsias apklausas pirmajame ture N.Sarkozy surinktų tik 23 procentus balsų, atsilikdamas nuo savo tiesioginio oponento F.Hollando keturiais proc. ir tik trimis lenkdamas radikalę Marine Le Pen. Antrajame ture dabartinio prezidento pralaimėjimas prognozuojamas santykiu 55–45 proc. socialisto naudai.

Pajutęs grėsmę, kad gali netgi nepatekti į antrą turą (apklausose paklaida yra būtent 3 proc., tiek pat kiek jį skiria nuo M.Le Pen), N.Sarkozy gana radikaliai pakeitė taktiką. Kalbėdamasis su žurnalistais jis atskleidė kitas savo būdo savybes. Jis ir atgailavo už padarytas klaidas (pavyzdžiui, sūnaus įdarbinimą įtakingoje politinėje institucijoje bei nepatyrusių etninių mažumų asmenų skyrimą į aukštas politines pareigas siekiant geriau juos integruoti), ir jausmingai apmąstė galimą politinės karjeros baigtį, jei pralaimėtų. Politikos ekspertų ir partijos narių reakcijos buvo nevienareikšmės, tačiau tokiame viešųjų ryšių žingsnyje galiausia derėtų įžvelgti daugiau privalumų nei trūkumų. Atvėręs visuomenei savo jausmus ir nematytą mąslumą bei kuklumą, jis suteikė savo asmenybės įvaizdžiui įvairovės, kuri iki tol apsiribojo ambicingo, trykštančio pasitikėjimu savimi, energingo ir apskritai „kieto“ politiko savybėmis.

Štai prieš keletą dienų N.Sarkozy metė dar vieną kortą. Kovodamas su ekonominės krizės padariniais šalyje ir kartu siekdamas palenkti rinkėjus į savo pusę, jis skyrė 430 mln. eurų programai kovoti su nedarbu bei žada įgyvendinti analogišką buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio 2003–iųjų mokestinę reformą, kurią daugelis ekspertų laiko sėkminga. Jos pamatas yra vadinamojo socialinio pridėtinės vertės mokesčio įvedimas (PVM), kai PVM augtų atitikamai pagal darbdavio darbo užmokesčio fondo įmokų mažėjimą. Tai galiausiai suveiktų kaip priemonė pakelti prancūzų ekonomikos konkurencingumą ir eksporto mastą. Siekdamas įtvirtinti šiuos galimus laimėjimus N.Sarkozy gali netgi ryžtis padidinti savaitės darbo valandų skaičių (35 val.). Kaip teigia „The Economist“, darbo valandų skaičius ir yra 2000 metais socialistinės beprotybės užkabintas akmuo po kaklu, neleidžiantis Prancūzijos ekonomikai atsitiesti.

Anot politikos ir ekonomikos ekspertų, šios pastangos yra gan desperatiški veiksmai, nebūtinai suteikiantys trokštamų rezultatų iki rinkimų dienos. Be to, nereikia pamiršti, kad po tokių reformų, nepaisant jų sėkmingumo ilguoju laikotarpiu, G.Schroederis ir jo socialdemokratai pralaimėjo rinkimus Angelos Merkel krikščionims demokratams.

Francois Hollandas

Kaip jau ir minėta, F.Hollandas, neišskirtinė asmenybė, įtikinamai pirmauja pagal sociologines apklausas. Kaip sutaria politikos ekspertai, jis gali visiškai drąsiai tikėtis sėkmės, jei rinkimai pasirodytų kaip balsavimas dėl pasitikėjimo dabartiniu prezidentu. Keisčiausia, kad, pradėjus ieškoti silpnų stipriausio kairiųjų pretendento vietų, jų galima atrasti begales, tačiau visas jas nubraukia nepaprastai didelis nepasitikėjimas N.Sarkozy.

F.Hollandas, nors ir ilgokai sukosi Socialistų partijos virtuvėje, niekada neturėjo jokio rimtesnio valdžios posto. Negana to, jis pagrįstai buvo pramintas „pradingstančiu žmogumi“, turint galvoje nuolatinį nesugebėjimą atsilaikyti prieš energingesnius ir charizmatiškus kairiųjų politikus. Kaip pabrėžė politikos apžvalgininkas Ericas Pape’as žurnale „Foreign Policy“, patį didžiausią pažeminimą jis patyrė per praėjusius prezidento rinkimus, kai jį, Socialistų partijos vadovą, iš pretendento nominacijos išstūmė ne kas kitas, o jo paties (tuomet jau buvusi) gyvenimo partnerė ir vaikų motina Ségolene Royal. Tragikomiškiausia tai, kad per rinkimų kampaniją jis buvo netgi priverstas slėpti savo tuometinę širdies draugę ir vaidinti idilišką draugystę su S.Royal, nenorėdamas sugadinti pretendentės įvaizdžio.

Vis dėlto pastaruoju metu anksčiau buvęs paprastas bestuburis, susitaikėliškas ir apskritai nuobodus socialistas F.Hollandas yra įgavęs antrąjį kvėpavimą. Pradėjęs gyventi su savo naująja partnere jis sublogo, patobulino kalbėjimo įgūdžius ir, atrodo, sėkmingai naudojasi N.Sarkozy populiarumo kryčiu. Nors jo politinė darbotvarkė tapus prezidentu kol kas yra miglota, tačiau jis nesibodi kalbėti apie itin ambicingus planus. F.Hollandas rengiasi labiau apmokestinti turtinguosius, subalansuoti biudžetą iki 2017–ųjų, sukurti 60 tūkstančių naujų darbo vietų mokytojams ir atitinkamai 150 tūkstančių – jaunimui, grąžinti pensinį amžių į 60 metų ribą (dabar yra 62) bei peržiūrėti naująją ES sutartį siekiant sumažinti dėmesį finansinei drausmei ir atitinkamai daugiau jo skiriant ekonomikos augimui.

Tačiau šitokiai programai gali sukliudyti Prancūzijos ekonominės krizės gylis, kuris neseniai materializavosi, kai tarptautinė reitingų agentūra „Standard and Poor’s“ sumažino Prancūzijos kredito reitingą nuo AAA iki AA+, taip dar labiau sumažindama galimybes subalansuoti biudžetą ir sumažinti valstybės skolą. Kitaip tariant, netgi norėdamas F.Hollandas negalės grąžinti Prancūzijos į prieškrizinius laikus, kai ekonomikos augimas buvo nusiperkamas paprasčiausiai daugiau pasiskolinant, o jo paskelbta kova prieš beveides ir vis didesnę įtaką įgaunančias finansines industrijas gali pasibaigti dar didesne ekonomine krize. Be to, kairiųjų kandidatas pražiūrėjo faktą, kad naujoji ES sutartis pradės veikti anksčiau, nei F.Hollandas galbūt taps prezidentu.

Prognozės

Nors sociologinės apklausos žada populiariausio dešiniojo kandidato pralaimėjimą, negalima pamiršti, kad N.Sarkozy yra itin stiprus per rinkimų kampanijas, o šioji dar oficialiai neprasidėjusi. Kai ji prasidės, N.Sarkozy ir jo komanda netruks pasinaudoti savo pranašumais (didelė valstybininko patirtis) prieš nepatyrusį ir nesėkmių šleifo kol kas neatsikračiusį F.Hollandą. Be to, N.Sarkozy sulaukė netikėto pagalbininko – Vokietijos kanclerės A.Merkel paramos. Ji netgi žada tiesioginę paramą per rinkimų kampaniją.

Vis dėlto, kaip teigia aukštas dešiniųjų valstybės pareigūnas Charlesas Pasqua, kandidatui N.Sarkozy gali pakišti koją tai, kad socialistų kandidatas yra visiška jo priešingybė. Energingajam Prancūzijos prezidentui būtų daug lengviau kovoti įsitraukiant į audringus ideologinius mūšius, o štai nykusis dabartinis partneris gali sukelti efektą, kai dešiniųjų rinkėjai apsikrės F.Hollando apatija ir nesugebės pamatyti didelio ideologinio skirtumo tarp abiejų kandidatų. Be to, N.Sarkozy charizma gali būti bejėgė prieš nepatenkintus rinkėjus, kurie nurodo jį kaip svarbiausią didžiausio per 12 metų nedarbo lygį ir rekordinės valstybės skolos priežastį.