Istorijos „įkaitų drama“

Įtampa tarp Prancūzijos ir Turkijos, per pastarąsias savaites pasiekusi savo apogėjų, parodė, kad Ankara dar nėra pasirengusi išsivaduoti iš „paveldėtų“ problemų ir sustabarėjusio jų traktavimo. Turkijos bėgimas nuo savo pačios istorijos šešėlio komplikuoja ne tik pačios šalies išorinius santykius, bet ir tarptautinei bendruomenei suteikia nereikalingų įtampų. Armėnų genocido neigimo politiką galima pavadinti „neigiamos sumos“ žaidimu, kuriame nė viena iš šalių nėra laimėtoja.

Prancūzija – kryžminėje ugnyje

Sausio 23–iąją Prancūzijos Senatas priėmė įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę – iki vienerių metų kalėjimo ir iki 45 tūkst. eurų piniginę baudą – už viešą pripažintų genocidų, tarp jų – ir armėnų genocidą Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, neigimą. Šis įstatymas, kuriam Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja pritarė dar praėjusių metų gruodžio pabaigoje, įsigalios po to, kai jį pasirašys Prancūzijos prezidentas. Nicolas Sarkozy žadėjo tai padaryti iki vasario pradžios.

Nors minėtame įstatyme kalbama apie visus pripažintus genocidus, audringos reakcijos sulaukta tik iš Turkijos pusės dėl numatomos atsakomybės už armėnų genocido neigimą. Pasak Turkijos ministro pirmininko Recepo Tayyipo Erdogano, šis įstatymas yra diskriminacinis, rasistinis ir prieštaraujantis žodžio laisvei.

Kaip pareiškė R. T. Erdoganas, Turkija ketina ilgainiui įvedinėti sankcijas Prancūzijai, jei ši neatšauks minėto įstatymo. Pirmoji sankcijų banga sekė po balsavimo Nacionalinėje Asamblėjoje praėjusių metų gruodį – tuomet Turkija atšaukė savo ambasadorių iš Paryžiaus konsultacijoms, suspendavo politinį ir karinį bendradarbiavimą su Prancūzija. Kai minėtą įstatymo projektą patvirtino ir Senatas, Turkija pagrasino nutraukti Prancūzijos kanalo „Euronews“, 15,5 proc. kurio akcijų priklauso Turkijos nacionaliniam radijui ir televizijai, transliaciją šalyje tuo atveju, jei įstatymas įsigaliotų. Be to, Ankara Paryžiui pagrasino ir kur kas griežtesnėmis sankcijomis, tokiomis kaip Prancūzijos kompanijų pašalinimas iš Turkijoje vykdomų projektų, Turkijos sausumos, oro ir vandens sienų uždarymas transporto priemonėms iš Prancūzijos.

Tuo tarpu minėto įstatymo priėmimas buvo audringai sveikinamas tiek pačios Armėnijos, tiek Prancūzijos armėnų diasporos (šalyje gyvena apie 500–600 tūkst. etninių armėnų). Pasak analitikų, armėnų genocido neigimo kriminalizavimas gali būti viena iš prezidento N. Sarkozy priešrinkiminės agitacijos priemonių, siekiant užsitikrinti daugiau nei pusės milijono armėnų diasporos balsus šių metų prezidento rinkimuose. Įdomus sutapimas – Prancūzijos prezidento rinkimai vyks balandį, armėnų genocido atminimo mėnesį.

Vis dėlto atrodo, kad Turkija vieną mūšį laimėjo – antradienį, sausio 31–ąją, Prancūzijos Senatas nutarė kreiptis į Konstitucinę tarybą prašydamas išnagrinėti, ar minėtas įstatymas atitinka Konstituciją. Didelė tikimybė, kad toks kreipimasis yra tiesiog priemonė „eliminuoti“ daug triukšmo sukėlusį įstatymą. Beje, pastebėtina, kad nuo pat balsavimų Prancūzijos parlamente pradžios Turkijos atstovai jautėsi labai užtikrinti, kad atsakomybę už genocido neigimą numatantis įstatymas Prancūzijoje neįsigalios.

Vienas genocidas, dvi versijos

Šiandien armėnų genocidą yra pripažinusi 21 pasaulio valstybė. Prancūzija tai padarė 2001–aisiais, Lietuva – 2005–aisiais. Slovėnijoje ir Šveicarijoje už armėnų genocido neigimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė.

XX a. pr. tuometinėje Osmanų imperijoje gyveno apie 2–3 mln. etninių armėnų, kurie sudarė didžiausią tenykštę krikščionių bendruomenę. Osmanų imperijoje sustiprėjus pantiurkizmo idėjoms, prasidėjo išpuoliai prieš pasiturimai gyvenusią armėnų mažumą, 1915–1923 m. peraugę į sistemingą armėnų kilmės gyventojų naikinimą. 1915–aisiais Osmanų imperijos valdžia ėmėsi vykdyti masinį priverstinį etninių armėnų neva perkėlimą, žuvo ar buvo nužudyta per 1,5 mln. armėnų.

Turkija, kaip Osmanų imperijos teisių perėmėja, iš savo pirmtakės „paveldėjo“ ir šį skaudų klausimą. Oficialioji Ankara neneigia, kad Pirmojo pasaulinio karo metais stipriai nukentėjo armėnų diaspora, tačiau nesutinka tų įvykių vadinti genocidu. Visų pirma, pasak Turkijos atstovų, tuometinė valdžia žmones persekiojo ne tautybės, o religijos pagrindu, taigi nukentėjo ne tik armėnai, bet ir kitos krikščionių bendruomenės. Antra, Turkijos teigimu, tuometinė valdžia neturėjo tikslo sunaikinti armėnų diasporos, o didelė dalis Osmanų imperijos armėnų žuvo esą ne nuo valdžios veiksmų, o dėl partizanų kovų, į kurias šie, pasinaudoję bendru nestabilumu šalyje, aktyviai įsitraukė. Beje, Turkija nesutinka ir su Armėnijos pateikiamu aukų skaičiumi, teigdama, kad Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais žuvo 300–500 tūkst. etninių armėnų.

JAV įsikūręs Tarptautinis tarptautinio teisingumo centras 2002–aisiais atliko studiją dėl to, ar masinės etninės armėnų žudynės Osmanų imperijoje atitinka genocido apibrėžimą pagal Jungtinių Tautų konvenciją „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“. Studijos autorių tvirtinimu, Osmanų imperijos veiksmus armėnų atžvilgiu galima kvalifikuoti kaip genocidą.

Armėnija: regioninė izoliacija, tarptautinis palaikymas

Armėnų genocido pripažinimo klausimas Jerevanui yra „lakmuso popierėlis“, rodantis šalies „draugus“ ir „priešus“ tarptautinėje bendruomenėje. Iškalbingas faktas, kad armėnų genocido iki šiol nėra pripažinusi nė viena regiono valstybė: Azerbaidžanas, taip pat nepalaikantis tarpvalstybinių santykių su Armėnija dėl Kalnų Karabacho konflikto, palaiko Turkijos istorijos interpretaciją, o Gruzija ir Iranas bando laikytis neutralios pozicijos Turkijos atžvilgiu. Tuo tarpu didžiosios valstybės – Prancūzija, Vokietija, Rusija – armėnų genocido faktą yra pripažinusios.

Nors daugybę metų Jerevanas laikėsi vienareikšmiško reikalavimo pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje, 2009–ųjų rudenį, derėdamasis su Turkija dėl protokolų diplomatiniams santykiams užmezgti turinio, padarė lemiamą nuolaidą, atsisakydamas visų išankstinių sąlygų diplomatinių santykių užmezgimui, taip pat ir reikalavimo pripažinti genocidą. Minėtuose protokoluose, kurie iki šiol neratifikuoti nė vienos iš šalių, įtraukta nuostata, kad armėnų genocido klausimas iš politinio yra perkeliamas į akademinį lygį – bendro sutarimo šiuo klausimu turėtų ieškoti abiejų šalių istorikai.

Turkija aukoja ateitį dėl istorijos

Už Turkijos vykdomos armėnų genocido Osmanų imperijoje neigimo politikos slypi keletas priežasčių. Visų pirma armėnų genocido pripažinimas būtų iššūkis Turkijos tapatumui. Įdomu tai, kad Turkijos baudžiamajame kodekse yra numatyta atsakomybė už viešą armėnų genocido fakto patvirtinimą kaip įžeidimą Turkijos nacionaliniam tapatumui. Nobelio literatūros premijos laureatas Orhanas Pamukas buvo nuteistas pinigine bauda už teiginį Šveicarijos laikraščiui, kad „mes nužudėme 30 tūkst. kurdų ir milijoną armėnų“. Antra, pripažintas armėnų genocido faktas gali iškelti klausimą dėl nuosavybės grąžinimo – kaip jau buvo minėta, armėnų bendruomenė tuometinėje Osmanų imperijoje buvo pasiturinti. Ir, trečia, armėnų genocido (ne)pripažinimo klausimas Turkijai yra vienas iš šantažo tarptautinėje bendruomenėje įrankių.

Vis dėlto „aklai“ laikydamasi savo istorijos versijos, Ankara rizikuoja rimtai komplikuoti savo ateitį. Genocido klausimas, „įšaldęs“ Armėnijos ir Turkijos dvišalių santykių normalizavimą, stabdo šalies eurointegraciją. Beje, pastebėtina, kad didžiausi Turkijos narystės ES oponentai – Prancūzija ir Vokietija – remia tarptautinį armėnų genocido pripažinimą.

Tarptautinė bendruomenė: tarp moralės ir politikos

Bene sėkmingiausiai Turkijos „šantažo“ politika armėnų genocido pripažinimo klausimu suveikia JAV atžvilgiu – dėl intensyvaus dviejų šalių karinio, ekonominio ir energetinio bendradarbiavimo Vašingtonas erzinti Ankaros nesiryžta.

2007–aisiais JAV Atstovų rūmų Užsienio reikalų komitetas buvo patvirtinęs rezoliucijos dėl armėnų genocido pripažinimo tekstą, tačiau, Turkijai pagrasinus imtis veiksmų prieš sąjungininkę, rezoliucijos projekto svarstymas Atstovų rūmuose buvo atidėtas neribotam laikui. 2010–ųjų pavasarį JAV Kongreso Atstovų rūmų Užsienio reikalų komitetas vieno balso persvara patvirtino teisiškai neįpareigojančią rezoliuciją dėl armėnų genocido pripažinimo. Tuoj po rezoliucijos priėmimo Turkija atšaukė savo ambasadorių iš Vašingtono, kuris į JAV buvo grąžintas tik po to, kai Baltieji rūmai patikino, kad minėta rezoliucija Atstovų rūmuose svarstoma nebebus.

Akivaizdu, kad tokia JAV (ir kitų šalių) „balansavimo“ politika sudaro sąlygas Turkijai neigti istorinę tiesą apie armėnų genocidą neribotą laiką. Ši padėtis ne tik primena „dvigubų standartų“ tarptautinėje politikoje problemą, bet ir kelia susirūpinimą dėl Turkijos ateities kelių į taiką ieškančiame pasaulyje.