Miunchene – šaltojo karo nuotaikos

Vasario 3–5 d. Vokietijos mieste Miunchene vyko tradicinė kasmetinė 48–oji saugumo konferencija, į vieną vietą surinkusi aukšto lygio valstybines delegacijas ir garsiausius saugumo srities ekspertus.

48–oji Miuncheno saugumo konferencija atskleidė dvejopas tendencijas. Viena vertus, buvo jaučiama, kad gynybos ir saugumo temos nusileidžia finansų ir ekonomikos klausimams valstybių prioritetų sąraše. Pentagonas yra paskelbęs apie planus per ateinančius penkerius metus karių skaičių sumažinti 70 tūkstančių, iš kurių 10 tūkstančių bus atitraukta iš Europos. Nors Europa bus priversta prisiimti daugiau atsakomybės už savo saugumą, gynybinių pajėgumų stiprinimo klausimų finansinių ir ekonominių problemų fone kol kas vengiama.

Kita vertus, diskusijos aktualiausiais tarptautinio saugumo klausimais parodė, kad, net praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po šaltojo karo pabaigos, skiriamosios linijos tarp buvusių priešininkų išlieka gilios.

Arabų pavasaris: beieškant kaltų

Daugiausiai dėmesio Miunchene, kaip ir derėjo tikėtis, sulaukė arabų pasaulio įvykiai. Prieš metus prasidėjusios diktatorių vertimo „bangos“, įgavusios Arabų pavasario vardą, aktualumą dar labiau sustiprino šiuo metu vykstantis pilietinis karas Sirijoje.

Deja, kompromiso Sirijos klausimu nerasta nei Niujorke, nei Miunchene. Vasario 4–ąją, šeštadienį, Rusija ir Kinija vetavo Jungtinių Tautų rezoliuciją, pasmerkiančią Bašaro Assado režimo veiksmus prieš protestuotojus. Miunchene Rusija ir Kinija savo veto teisės Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje panaudojimą teisino neva siekiu sustabdyti nesubalansuotą rezoliucijos projektą. Anot Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, Maskva smerkia tiek brutalius B.Assado režimo veiksmus, tiek „ginkluotas grupuotes“, melagingai žadėjusias taikius protestus.

Rusijos ir Kinijos pozicija protestų Sirijoje klausimu sukėlė audringą konferencijos dalyvių reakciją. Praėjusių metų Nobelio taikos premijos laureatė Tawakkul Karman iš Jemeno pareiškė, kad Rusija ir Kinija remia ne tik nusikalstamą B.Assado režimą, bet ir diktatūrą bei korupciją. Pasak jos, Maskva ir Pekinas turi prisiimti moralinę atsakomybę už žudynes Sirijoje.

Dėl Sirijos Miunchene pasisakė ir Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, kuris teigė esąs nustebintas Rusijos veto Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Vis dėlto Gruzijos vadovas atkreipė dėmesį, kad Maskva į Arabų pavasarį reaguoja su panika. Pasak jo, įvykių arabų pasaulyje fone regione iškilo dvi skirtingos politikos – Rusijos, visais įmanomais būdais besistengiančios sustabdyti istorijos pažangą, ir Turkijos, nusprendusios būti aktyvia pokyčių rėmėja.

Turkijos užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu, komentuodamas Sirijos klausimą, išreiškė susirūpinimą, kad tarptautinė bendruomenė grįžta prie „šaltojo karo logikos“.

Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas, buvęs diplomatas ir saugumo klausimų specialistas Wolfgangas Ischingeris diskusijas užbaigė pasakydamas, kad konferencija negalėjo tapti katalizatoriumi sprendimo paieškai. Vis dėlto reikia pasakyti, kad “neišjudinamos” šalių pozicijos per diskusiją perspėja, kad politinio sprendimo dar teks palaukti.

JAV priešraketinis skydas Europoje siutina Maskvą

Prieš metus vykusi Miuncheno saugumo konferencija įsiminė kaip vieta, kurioje įsigaliojo naujasis JAV ir Rusijos susitarimas dėl strateginės ginkluotės mažinimo (angl. Strategic Arms Reduction Treaty – START). 2011–ųjų vasario 5–ąją susitarimo ratifikavimo raštais apsikeitė S.Lavrovas ir JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton.

Šiais metais JAV skelbiamas santykių su Rusija „perkrovimas“ ne tik nedavė apčiuopiamų rezultatų, bet ir dar kartą patvirtino pesimistines prognozes, kad šaltojo karo nuotaikos niekur nedingo. Rusijos reakcija į JAV priešraketinio skydo elementų dislokavimo Europoje klausimą – dar vienas „šaltojo karo mąstymo“ pavyzdys.

Europoje projektuojamas JAV priešraketinės gynybos skydas, nepaisant nuolatinių patikinimų, esą skydas nėra nukreiptas prieš Rusiją, vis dar kursto Maskvos susierzinimą. Nors sparčiai blogėjančių Vakarų santykių su Iranu fone antiraketinio skydo Europoje poreikis ir paskirtis atrodo objektyvūs kaip niekada iki šiol, Rusijos tai nesulaiko nuo nepagrįstų kaltinimų ir dar mažiau pagrįstų reikalavimų kėlimo.

Dar nuo praėjusių metų rudens Rusijos pusė reikalauja, kad JAV suteiktų juridines garantijas, jog antiraketinis skydas nebus nukreiptas prieš Rusiją. JAV ne kartą žodžiu yra patikinusi ir šiandien tebetikina Rusiją, kad antiraketinis skydas Europoje nėra nukreiptas prieš Maskvą ir nekelia jokios grėsmės pastarajai, tačiau jokių juridinių garantijų teikti neketina. Juridinių garantijų suteikimo klausimas iš tiesų atrodo keistai, juolab turint galvoje, kad antiraketinis skydas yra gynybinis, o ne puolamasis elementas. Vis dėlto toks reikalavimas greičiausiai yra vienintelis būdas Maskvai bandyti reguliuoti priešraketinio skydo Europoje dislokavimo klausimą.

Be to, praėjusių metų lapkritį Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad, jei JAV neatsisakys priešraketinio skydo dislokavimo netoli Rusijos sienų planų, šioji ketina dislokuoti raketas Kaliningrado srityje. Priminsime, kad JAV priešraketinio skydo elementai turėtų būti dislokuojami Turkijoje, Rumunijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje, štabas būtų įkurdintas Vokietijoje.

Pasak NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno, Rusijos ketinimas telkti karines pajėgas prieš JAV priešraketinį skydą viso labo yra pinigų leidimas, o priešraketinio skydo Europoje dislokavimas bus tęsiamas, nepaisant Rusijos nepritarimo. Vis dėlto jis išreiškė viltį, kad artimiausiu metu pavyks rasti kompromisą su Rusija. NATO vadovas informavo, kad pirmieji gynybinio skydo elementai Europoje turėtų pradėti veikti dar iki NATO viršūnių susitikimo Čikagoje gegužės mėnesį.

Vis dėlto Rusijai jau kartą yra pavykę rasti priėjimą prie JAV priešraketinio skydo Europoje „valdymo pultelio“ – 2009–ųjų rudenį, po sistemingo Rusijos spaudimo, derantis dėl naujojo START susitarimo, Baltieji rūmai pareiškė atsisakantys idėjos dislokuoti priešraketinės gynybos skydo elementus Lenkijoje ir Čekijoje. Taigi Maskva manosi turinti pagrindo tikėtis, kad šį precedentą gali pavykti pakartoti. Todėl šiandien ypač svarbu dėti pastangas, kad priešraketinis skydas Europoje netaptų Vakarų saugumo struktūros Achilo kulnu.