Bestabdant interneto traukinį

Informacija – ne obuolys. Ji negali būti skaičiuojama vienetais. Kiekvienas šį straipsnį perskaitęs įgis bent kiek nors naujų ar įdomių žinių (tikėkimės), o pasidaliję žurnalistas bei pašnekovai jų nepraras.

Dalytis taip pat paprasta ir filmais, muzika, programine įranga. Tačiau kai kurie nori internautus pažaboti. Lietuvos antipiratinės veiklos asociacija (LANVA) ir „Microsoft“ padavė tinklalapį „Linkomanija.net“ ir jo vartotojus į teismą už tai, kad vieni dalijosi „Windows“ operacine sistema, o kitas suteikė infrastruktūrą, leidžiančią tai padaryti.

Ar informacijos amžiuje įmanoma išgyventi be autorių teisių? Gal yra vidurinis kelias tarp muzika besidalijančių paauglių stūmimo už įstatymo ribų bei siūlymo panaikinti bet kokias autoriaus pretenzijas į savo idėją?

Gauti nemokamai – ne pagrindinis variklis

„Didžiausia problema yra ta, kad turinio platinimo verslas nėra prisitaikęs prie skaitmeninio turinio. Yra santykinai mažai pavyzdžių, kurie veikia. Tarkime, JAV sėkmingai veikia muzikos parduotuvė „iTunes“, bet ji jokiais būdais neprieinama Lietuvoje“, – sako Džiugas Paršonis, populiariausio Lietuvoje blogo „Nežinau.lt“ autorius, besidomintis interneto technologijomis.

Pasak jo, beveik visas turinys, kurį galima įsigyti Lietuvoje, yra pririštas prie apčiuopiamo objekto – disko, dėžutės, popierinės knygos. „Akivaizdu, kad tai absoliučiai nedera su internetu, o internetas yra sparčiausiai auganti technologija“ ,– sako D.Paršonis. Jis teigia, kad noras gauti produktą nemokamai yra svarbus veiksnys, bet ne pagrindinis: didysis konfliktas atsiranda dėl to, kad žmonės nori ir gali naudotis internetu, bet juos norima pririšti prie materialios išraiškos.

Egzistuoja du didieji ir radikaliai priešingi pasiūlymai spręsti šį konfliktą. „Viena pusė bando nematerialiems dalykams suteikti materialių dalykų savybes“, – teigia D.Paršonis. Tačiau mėginimai padaryti iš bitų obuolius yra beprasmiški, nes apsaugos priemonės anksčiau ar vėliau yra nulaužiamos, priklausomai nuo produkto populiarumo.

Bylomis to neišmuši

Kitas pasiūlymas – jokiomis priemonėmis neriboti dalijimosi, o visą internete plintančią produkciją, jei kas labai norėtų, paversti reklamine medžiaga.

D.Paršonis teigia, kad toks pasiūlymas nėra „rimtas“: jei muzikantai gali uždirbti iš koncertų (ir tai ne kiekvienas), tai kaip išspręsti filmų kūrėjų ar literatų problemas?

Tiesa, esama argumentų, kad knyga išliks dėl skaitymo malonumo, estetikos poreikio. Filmas, pavyzdžiui, naujasis trimatis „Atvaizdas“ (Avatar), kompiuterio ekrane tampa kone bevertis, palyginus su patirtimi kino teatre. Ir žinoma sena gera vinilinė plokštelė.

Vis dėlto aišku, kad pagrindinė kryptis kol kas – apribojimus lengvai griaunantis dalijimasis. „Žmonės yra susikūrę savo vartojimo modelius, – sako D.Paršonis. – Jei toks atsiras dar ir knygoms (filmams jis faktiškai jau yra), tai bus labai keblu. Nei pavienėmis bylomis, nei bylomis prieš skleidėjus to neišmuši. Nebeįsivaizduoju. Tai yra masinis dalykas, o masinius dalykus galima pakeisti tik siūlant alternatyvas ir propaganda, panašiai kaip mes propaguojame atšvaitus arba saugos diržus. Tik kad atšvaitų ir diržų galima įsigyti arba jie yra automobiliuose. Jei jų nebūtų niekur pirkti, suprantama, kad tai būtų bergždžia.“

„Čia sprendimas, ko gera, būtų visai kitas – kažkaip siūlyti žmonėms, pritraukti žmones prie tam tikrų prenumeratos modelių“, – sako jis ir pateigia mažų žaidimų rinkos pavyzdį. Iš pradžių jie kainavo po 20 dolerių. Palyginus su rimtu žaidimu, kainuojančiu 50–60 dolerių, tai gana daug. Dabar kaina siekia apie 8 dolerius, bet, jei prisijungi prie klubo, tampi prenumeratoriumi, pavyzdžiui, įsipareigoji nupirkti po vieną žaidimą kas mėnesį, moki vos 3 dolerius.

„Jautriai nustatyti kainas, atsižvelgti į tai, ką žmonės gali sumokėti. Sąžiningai, neapsimetant, kad žmonės turi pinigų ir ištrauks iš kojinės“, – sako D.Paršonis.

Gyvenimas be autorių teisių įmanomas

„Jei bandai prastumti idėją, kad reikia naudoti prievartą, tai turėtum pagrįsti, kad iš to bus nauda. Iki šiol nėra jokių įrodymų, kad iš intelektinės nuosavybės apsaugos būtų kokia nors nauda. Pasipelno tik tie, kurie yra ginami, – sako „Atgimimo“ pašnekovas Andrius, besilaikantis libertarinio požiūrio. – Daugeliui žmonių pagerėtų gyvenimas. Būtų prieinamos technologijos, nereikėtų bijoti, kad pagaus, atims, pasodins į kalėjimą. Visi galėtų skaityti daug daugiau knygų, pamatyti daugiau filmų, klausytis muzikos, kuri patinka. O autoriai, jei nebūtų prievartos mechanizmo, rastų išeitį. Žmonės visąlaik prisitaiko.“

Libertaristinių pažiūrų autoriai teigia, kad negalima riboti nuosavybės, taigi jei kas nors tapo mano, – pavyzdžiui, knygos kopija – tai ir yra mano. Originalo turėtojas saviškio daikto juk nepraranda.

Viešasis naudojimasis kultūros produktais libertarams yra absoliuti taisyklė. Nuosaikesnių pažiūrų viešojo naudojimo šalininkai prideda autorių teises, bet tik kaip išimtį. Vienas iš Viešojo naudojimo manifesto (Public domain manifesto) principų teigia, kad autoriaus teisės turi galioti tik tol, kol yra prasmingas kompromisas tarp autoriaus atlygio už įdėtą darbą ir visuomenės intereso skleisti kultūrą ir žinias. Tačiau kaip nustatyti prasmingą kompromisą – neaišku.

Kad autoriaus teisės yra išimtis, arba teisiškai sukurta fikcija, kaip pasakytų libertarai, gerai atskleidžia pasaulinio garso britų graffiti menininko Banksy pavyzdys. Jo piešiniai ant miesto sienų – nelegalūs, tad jis slepia savo tapatybę. Suvenyrų ar meno reprodukcijų parduotuvėse galima įsigyti jo kūrinių reprodukcijų, kadangi už įstatymo esančio asmens įstatymas negina.

Tačiau jis sugeba išgyventi. Ar iš darbo biure prie kompiuterio, ar iš darbo dailės mokykloje, ar iš savo piešinių – nežinia. Sklando gandai, kad jo piešinių už įspūdingas sumas yra įsigijusios tokios įžymybės kaip Angelina Jolie. Menininko gyvenimas yra įmanomas ir anapus autorinių teisių.

Produkcija verslui – labiau suvaldoma

„Kad kas nors būtų labai smarkiai nudegęs, neteko girdėti, – sako D.Paršonis, paklaustas apie tai, ar Lietuvos įmonės patiria sunkumų dėl saviveiklinio jų programinės įrangos platinimo. – Man lietuviškų programų, skirtų Lietuvos įmonėms, kūrėjai sakė, kad žmonės vengia naudoti nelegalią versiją, nes tai vos ne kaimyno sukurtas produktas. Kenčia nuo to populiaresni masiniai užsieniniai produktai.“

Pasak D.Paršonio, vietinės firmos, besinaudojančios apskaitos, sandėliavimo, logistikos programomis, „kartais pasiraukydamos dėl kainų, gal ne iš karto, bet po truputėlį“ ėmė naudotis pirkta programine įranga. „Jos platintojai sako: rasdavom ir nelegaliai įdiegtų, bet pasikalbėdavai draugiškai su žmonėm, pasakydavai, kokia bus nauda iš to, ir per kelerius metus, per dešimtmetį, visa tai įvyko“, – pasakoja D.Paršonis.

Pasak jo, tūkstančius litų kainuojančia grafikos redagavimo programa besinaudojantis profesionalus dizaineris, dirbantis komercinėje dizaino studijoje, radikaliai skiriasi nuo paauglio, ta pačia „nelegaliai“ įsigyta programa piešiantis paveikslėlį savo tinklalapiui. „Namų vartotojas ir komercinis vartotojas skiriasi kaip diena ir naktis. Ne komercinis ir mokomasis vartojimas galėtų būti ir visai nemokamas arba būtų kitokios naudojimo sąlygos, kurios neleistų naudoti komerciniais tikslais“, – teigia jis.

Itin populiarų skaitmeninį anglų-lietuvių žodyną „Anglonas“ platinančios „Fotonijos“ komercijos direktorius Andrius Vaičiulis teigia, kad privatūs vartotojai jų produkcija dažniausiai pasidalija, o ne įsigyja. „Pakanka internete paieškoti nuorodų, kur minimas žodis „Anglonas“, ir tampa akivaizdu, kad norinčiųjų kaip nors „susiveikti nemokamai“ skaičius yra didelis, – sako A.Vaičiulis. – Visi, kurie programas naudoja nelegaliai, turėtų suprasti, kad galų gale kenkia sau, nes gamintojas, neturėdamas pajamų iš savo darbo, apleis programų tobulinimą ir naujų versijų kūrimą, taigi „nelegalai“ taip pat praras galimybę turėti geras programas. Manymas, kad atsiras kiti gamintojai tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, yra klaidingas, nes kiekvienas pradėdamas savo veiklą išsistudijuoja rinkos galimybes. Jei ne papildomai vykdomi projektai, vien iš sukurtų programų platinimo šiuo krizės laikotarpiu mums išsilaikyti tikrai būtų sunkoka.“

Tačiau esama pavyzdžių, kaip „Wikipedia“, kad susikurti leidinį galima ir nemokamai – dalijantis darbą tarp daugybės interneto vartotojų. Galima diskutuoti dėl tokių produktų kokybės ir ar apskritai atsirastų iniciatyva juos kurti, tačiau faktas, kad komercinių programų kūrėjai praranda ne tik galimybę bitus versti obuoliais, bet ir pačią virtualią obelį.

Nulipti nuo traukinio stogo

„Aš matyčiau galimybę, kad „Bittorent“ ateityje taptų pagrindine skaitmeninio turinio platinimo sistema, nes ji yra be galo gerai optimizuota išnaudoti ryšį, „nuimti“ apkrovas nuo serverių ir padalyti tarp žmonių“, – sako D.Paršonis.

„Bittorent“ – tai sistema, kurios pagrindu veikia ir „Linkomanija.net“. „Tai yra beveik idealas, nieko geresnio neegzistuoja. Kadangi niekas to nenaudoja, tai žmonės ėmėsi iniciatyvos ir patys sugalvojo savo sistemą. Aišku, ji verslui nepatinka. Reikia ieškoti sąlyčio taškų, o ne kirviu mojuoti“, – sako D.Paršonis.

Taigi interneto bėgiai nutiesti. Belieka statyti bilietų kioskus ir skelbti protingą kainą, kad nevažinėtume ant traukinių stogų kaip egzotiškose nuotraukose iš Indijos ar Pakistano. Juk vienas kitas nukrenta, ir skaudžiai.