Ekonominis nacionalizmas: kai norisi saugotis
„Britų darbo vietos – britų darbuotojams“, - tokie ir panašūs šūkiai vilnijo Šiaurės Anglijoje, darbuotojų organizuotoje demonstracijoje šių metų sausio pabaigoje. Naujienų agentūra „Reuters“ rašo, kad „tiesa tai ar ne, bet per pastaruosius ketverius metus šimtai tūkstančių ES naujųjų šalių migrantų Britanijos ekonomikai davė daugiau, negu iš jos paėmė. Tai kelia ekonominio nacionalizmo bangas“. Ne visos Britanijos profesinės sąjungos pasirengusios ginti visų – ne tik savo, bet ir ekonominių migrantų teises lygiavertiškai. Scanpix nuotrauka
Krizės akivaizdoje kviečiama susirūpinti savimi ir savo artimu. Prekybos centrai gaivina šūkį „pirk prekę lietuvišką!”, pasigirdo siūlymų ginti lietuvišką rinką. Visa tai suprantama – tol, kol kitataučiai netampa baubais ir kaltininkais.
Krentant pragyvenimo lygiui galima stebėti kelis reiškinius: visuomenė labiau susitelkia, tarsi suveikus savisaugos instinktui. Įvairias grupes, paprastai abejingas ir apatiškas, tampa lengviau mobilizuoti – Lietuvoje jau prasidėjo demonstracijos. Kas būtų patikėjęs prieš metus, kad Jonas atsikels nuo sofos ir eis prie Seimo šlapti kojų ir reikalauti teisingumo. O jis išėjo!
Taigi piliečius sutelkti lengviau, bet kartu krizės sukelta įtampa dažnai perauga į pyktį, kuris gali būti nukreipiamas įvairiai. Štai tas pats ramusis Jonas visai nejučia įsijautė į mitingą ir pagriebęs gniūžtę metė į Seimo langus. O grįžęs ilgai keikė valdžią, vartotojiškus amerikiečius ir „visą šitą globalizaciją“. Istorija rodo, kad tokie keiksnojimai dažnai lydi ekonominius nuosmukius.
Pyktis ir savisauga
1720–aisiais britai patyrė vieną pirmųjų modernių finansų krizių. Ji vėliau gavo „Pietų jūrų burbulo“ pavadinimą. Krizę sukėlė spekuliacijos, susijusios su Pietų jūrų kompanija. Jos įkūrėjai gavo išskirtines teises prekiauti su Pietų Amerika; mainais viena pagrindinių jos sričių buvo apmokėti valstybės skolas, išaugusias per karus. Daugybė britų investavo savo santaupas – įskaitant ir Isaacą Newtoną (Izaoką Niutoną). Deja, kompanija bankrutavo, ir tai skaudžiai atsiliepė tiek piliečiams, tiek pačiai valstybei. Negana to, tai sukėlė pykčio bangą, kuri peraugo į maištus. Buvo siūloma kompanijos užtarėjus užrišti maišuose su nuodingomis gyvatėmis ir įmesti į Temzę. Pyktis buvo nukreiptas ir į imigrantus. Indai, tuo metu paklausi ir pigi darbo jėga bei pagrindiniai tekstilės importuotojai, sulaukė kaltinimų, esą tai jie didina krizę. Visuomenės nuotaikos susipynė su politika: vyriausybės sprendimu indai buvo beveik išstumti iš Britanijos rinkos.
Praėjusio šimtmečio pradžioje istorija pasikartojo, tik platesniu mastu: 1929–aisiais vadinamoji Didžioji depresija pasiekė viso pasaulio rinkas, ir bedarbių skaičius išaugo neregėtu greičiu. Tai, kas vyko nacių valdomoje Vokietijoje, galima pavadinti ir ekonominiu rasizmu: žydai buvo apkaltinti užėmę vokiečių darbo vietas, o vaikai mokykloje sprendė uždavinius, kiek valstybė sutaupytų atsikračiusi visų protiškai neįgaliųjų. Išties, nors vien ekonominė krizė nepaaiškina nacių iškilimo – tai vienas skaudžiausių pavyzdžių, kaip įtampa ir baimė dėl savo ateities perkeičia žmonių protus. Apsaugoti save kito sąskaita tampa patrauklia idėja.
Ekonominis nacionalizmas
Ekonominis nacionalizmas – tai pastangos apsaugoti savo šalies vartojimą, darbą ir kapitalą, net jei tai atskleidžia mobilumo apribojimus ar papildomus tarifus. Kitaip tariant, tai priešingybė laisvajai prekybai. Ekonominis nacionalizmas gali apimti valstybės protekcionistinę politiką ir visuomenės nuostatas, ypač susijusias su pigia užsieniečių darbo jėga ar įvežamomis prekėmis. Tam tikru būdu visa tai gal ir gali paskatinti vidaus gamybą bei vartojimą – prisiminkime pirmaisiais nepriklausomybės metais gyvavusį šūkį „pirk prekę lietuvišką!“. Deja, nuostatos, susijusios su kitataučiais, pamažu nutolsta nuo grynai ekonominės logikos ir perauga į nepasitikėjimą ar pyktį, kuris gali sukelti ir fizinius susidūrimus arba sukurti terpę, kurioje tokie susidūrimai gali būti pateisinami.
Atrodytų, šiandien Europos Sąjunga ir jos gana griežti reguliavimo mechanizmai turėtų užkirsti kelią ekonominio nacionalizmo apraiškoms. Nieko panašaus. Prancūzija ir Italija, pirmosios iš ES narių, ėmėsi vienašališkų žingsnių savo rinkoms apsaugoti. Nicolas Sarkozy (Nikolia Sarkozy) užsibrėžė apsaugoti prancūzų pramonę subsidijomis Prancūzijoje gaminamiems automobiliams. Nuo jo neatsilieka ir italai – ir ne tik automobilių pramonėje. Luka mieste, Toskanoje, vietos valdžia uždraudė prekiauti nacionaliniu kitų etninių grupių maistu miesto centre, „siekdama apsaugoti [toskanišką – R.S.] kulinarijos tradiciją“. Taigi kebabo ar suši Lukoje taip lengvai nebegausite. Nežinia, kiek tai bus naudinga pačiam miestui. Aišku viena: tokie sprendimai atskiria „savus“ ir „svetimus“, bedant pirštu į kitatautį – „tu čia nepriklausai“.
Sumokės, kad išvažiuotum
Europos Sąjungoje terminas „ekonominis nacionalizmas“ buvo vartojamas ir prieš prasidedant finansų krizei: pvz., ES integracijos šalininkai taip kritikuodavo politikus, skeptiškiau žiūrinčius į besienį darbo jėgos, kapitalo judėjimą ar leidimus įsigyti nekilnojamąjį turtą bei žemę. Po gausios ES plėtros 2004–aisiais tai tapo ypač aktualu – mes patys turėjome susitaikyti su įsidarbinimo apribojimais, net ir priklausydami šiam klubui. Galima ginčytis, kad tai politiniai „senosios Europos“ vadovų sprendimai, tačiau jie turėjo stiprų atgarsį visuomenėje. „Apsaugokime savo šalį ir savo rinką nuo skurdžių iš Rytų Europos, nes jie savo pigia darbo jėga atims mūsų darbo vietas“, – tiesiogiai ar netiesiogiai, toks požiūris buvo juntamas. Jis vėl sustiprėjo ekonominės krizės akivaizdoje. Štai Britanijoje didelės kompanijos darbuotojai neseniai grasino pradėti streiką prieš užsieniečių įdarbinimą. Ispanijoje pasigirdo kalbos, kad užsieniečiams gali būti išmokamos kompensacijos už tai, kad jie susipakuotų ir grįžtų namo. Štai jums ir kalbos apie mobilumo skatinimą ir „Europos vienybę“.
Siūloma grąžinti išvykusiuosius
Lietuvoje yra žmonių, kuriems imigrantai taip pat nepatinka. Nors, reikia pripažinti, lietuviai jau išmoko pildyti apklausų anketas ir dabar, Darbo ir socialinių tyrimų instituto apklausų duomenimis, juodaodį, kiną, romą ar kito tikėjimo atstovą savo kaimynu vadinti sutiktų gerokai daugiau lietuvių nei ankstesniais metais. Save tolerantiškais laiko apie 80 proc. Lietuvos gyventojų. Vis dėlto ekonominės krizės akivaizdoje vis garsiau pasigirsta kalbos „prieš migraciją“, siūlymai uždrausti imigraciją darbo tikslais ir grąžinti išvykusius lietuvius namo. Galbūt ir privaloma tvarka – jei ispanai rimtai pažiūrės į savo idėjas. Pamiršome, kad dar visai neseniai buvo skelbiami „mobilumo metai“ – dabar tas pats judėjimas tarp sienų nušviečiamas kaip visų blogybių šaltinis, ignoruojant faktą, kad daugybei žmonių, ypač jaunimui, tai jau tapo kasdiene realybe. Mūsų hipotetinis Jonas keiksnodamas užsieniečius nepagalvoja, kad lygiai taip pat keiksnojamas gali būti ir užsienyje uždarbiaujantis jo brolis Antanas.
