Globalinė darbo vietų krizė. Kas po jos?

Pasaulio ekonomika atsigauna po finansų krizės tačiau darbo vietų krizė dar toli gražu nesibaigė ir kelia pavojų ekonomikos atsigavimui. Dėl to pernelyg ankstyvas ekonomikos skatinimo priemonių taikymo atsisakymas būtų kontraproduktyvus ir ilgalaikėje perspektyvoje brangiai atsieitų valstybių biudžetams, todėl būtina, pirma, tęsti į darbo vietų išsaugojimą ir kūrimą nukreiptų skatinimo priemonių taikymą ir, antra, reformuoti finansų sistemą, kad atsigavimas būtų tvarus. Pristatome pagrindines Tarptautinės darbo organizacijos paskelbtos „Darbo pasaulis 2009: globalinė darbo vietų krizė ir po jos“ ataskaitos tezes.

Pasaulio ekonomika rodo atsigavimo ženklus. Tarptautinis valiutos fondas 2010–aisiais prognozuoja 3 procentų pasaulio ekonomikos augimą, kurio priešakyje bus Brazilija, Kinija ir Indija. Be to, iš „Darbo pasaulis 2009“ ataskaitos matyti, kad darbo vietų buvo prarasta mažiau nei būtų buvę galima prognozuoti remiantis žiniomis apie ankstesnes krizes. Išties, naujos Didžiosios krizės veikiausiai buvo išvengta, be kita ko todėl, kad šalių vyriausybės nuo pat krizės pradžios ėmė taikyti skatinimo priemones.

Tačiau nepaisant šių pasiekimų, pasaulinė darbo vietų krizė dar nesibaigė ir ji net gali pagilėti, jei nebus imtasi adekvačių priemonių.

Pirma, darbo vietų krizė yra kur kas didesnė nei rodo nedarbo statistika: 51 ataskaitoje minimoje šalyje nuo krizės pradžios 2008–ųjų spalį darbo vietų skaičius sumažėjo bent 20 mln. Tačiau nedarbas tėra vienas iš darbo vietų krizės matmenų: šiuo metų grėsmė yra iškilusi maždaug 5 mln. žmonių darbo vietoms. Nors paklausa ir gamybos apimtys yra sumažėję, įmonės neatleido milijonų darbuotojų – neretai dėka vyriausybių paramos. Dabar šitie darbuotojai dirba mažiau valandų, yra daliniai bedarbiai ar privesti ne savo noru dirbti tik dalį etato. Jie rizikuoja prarasti darbo vietas jei jų įmonės taptų negyvybingos, vyriausybės nutrauktų paramos teikimą ar ekonomikos atsigavimas nebūtų pakankamai stiprus.

Prisimenant, kad dalis darbo vietų išsaugotos dirbtinai, taip pat ir tai, jog sprendimai priimti naujus darbuotojus priimami vangiai, pradinėje ekonomikos atsigavimo fazėje naujų darbo vietų rasis nedaug. Išsivysčiusios ekonomikos šalyse padėtis užimtumo srityje į prieškrizinį lygį negrįš iki 2013–ųjų vidurio. Besivystančiose šalyse užimtumas galėtų pradėti didėti nuo 2010 metų, tačiau į ikikrizinį lygį jis negrįš iki 2011 metų.

Antra, esama didelio pavojaus, kad darbo vietų krizė turės ilgalaikių neigiamų socialinių ir ekonominių pasekmių. Ataskaitos autorių vertinimu, beveik 43 mln. darbuotojų gresia būti išstumtiems iš darbo rinkos, nes – nesant specialių programų ar esamoms baigiantis – žmonės gali papildyti ilgalaikių bedarbių gretas ar visiškai iškristi iš darbo rinkos. Ankstesnių krizių patirtis leidžia manyti, kad šis pavojus ypač realus žemos kvalifikacijos, vyresnio amžiaus darbuotojams ir migrantams. Naujiems darbo rinkos dalyviams, įskaitant jaunimą ir moteris, kils didelių sunkumų ieškantis darbo.

Jau dabar matyti ženklų to, kad dalis darbo rinkoje nedalyvaujančių darbingo amžiaus žmonių ėmė didėti. Besivystančiose šalyse buvo prarasta nemažai aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų, o darbą praradę žmonės pasitraukė į šešėlinę ekonomiką.

Padidėjusio ilgalaikio nedarbo perspektyva pakerta rinkos dalyvių pasitikėjimą, tuo pačių paveikdama vartojimą ir investicijas, todėl sudaro rimtą grėsmę pačiam ekonomikos atsigavimui. Be to, netikrumo dėl darbo atmosfera skatina spaudimą mažinti algas, ir taip didina paklausos slopimo pavojų.

Trumpai tariant, ekonomikos atsigavimas išliks trapus ir nevisiškas, kol tęsis darbo vietų krizė.

Todėl itin svarbu išvengti pernelyg ankstyvų ar netinkamų strategijų nutraukti skatinimo priemonių taikymą. Biudžetų deficitai žymiai išaugo – tiek dėl pagalbos finansų institucijoms, tiek dėl ekonomikos skatinimo priemonių taikymo. Taigi vyriausybės ir socialiniai partneriai susiduria su dvigubu iššūkiu – jie privalo kovoti su darbo vietų krize ir vengti fiskalinių rodiklių suprastėjimo iki lygio, kai padėtis tampa nebevaldoma. Vis dėlto ataskaitos duomenys verčia manyti, kad nepamatuotas išlaidų mažinimas dabar blogai atsilieptų ankstesnių ekonomikos skatinimo priemonių dėka išsaugotoms, tačiau pavojuje tebesančioms darbo vietoms. Pernelyg ankstyvas skatinimo priemonių taikymo atsisakymas pavėlintų užimtumo situacijos pagerėjimą ir padidintų ilgalaikės bedarbystės, iškritimo iš darbo rinkos ir pasitraukimo į šešėlinę ekonomiką pavojų.

Į darbo vietų išsaugojimą ir kūrimą nukreiptų priemonių taikymo efektyvumas tebus mažas, jei nebus imtasi priemonių prieš gilumines krizės priežastis. Šalių, kuriose krizė prasidėjo, finansinėms institucijoms gelbėti buvo skirtos negirdėto dydžio lėšos. Sąskaitą apmokėti teko mokesčių mokėtojams ir netekusiesiems darbo. Todėl būtina užtikrinti, kad krizę sukėlusioms finansinėms praktikoms ir neatsakingam rizikos prisiėmimui būtų užkirstas kelias.

Ataskaitos autoriai pažymi, kad nors finansinės institucijos ir žengė tam tikrus žingsnius keisdamos savo ligtolines praktikas, bendras įspūdis yra toks, kad greitu metu nesiėmus veiksmų, bus grįžta į senas vėžes. Neįgyvendinus reformų, netrukus po ekonomikos atsigavimo pradžios bus grįžta prie finansų krizę išprovokavusių praktikų, o tai padidins panašių krizių ateityje pavojų.

Pagal World of Work Report 2009: The Global Jobs Crisis and Beyond parengė Andrius Raskazovas

„World of Work Report 2009“: faktai apie Europos Sąjungą

Įvykiai darbo srityje

- Darbo vietų mažėjimas: nuo 2008-ųjų kovo ES prarasta 6,1 mln. darbo vietų.

- Nedarbo didėjimas: 2009-ųjų spalį nedarbas 16 euro zonos šalių siekė 9,8 proc. ir buvo 2 proc. didesnis nei 2008-ųjų spalį; visose 27 ES šalyse nedarbas siekė 9,3 proc. ir taip pat buvo 2 proc. didesnis nei 2008-ųjų spalį.

- Darbo valandų skaičiaus mažėjimas: per metus iki 2009-ųjų antrojo ketvirčio visu etatu dirbančių asmenų per savaitę faktiškai išdirbtų valandų skaičius sumažėjo nuo 41 val. iki 40,3 val.

Poveikis užimtumui artimiausioje perspektyvoje

- Vangus darbo rinkos atsigavimas: išsivysčiusios ekonomikos šalyse padėties užimtumo srityje grįžimo į prieškrizinį lygį nesitikima iki 2013-ųjų vidurio.

- Ilgalaikio nedarbo pavojus: ilgalaikio nedarbo lygis paprastai tebedidėja net ir tuomet, kai nedarbas ima mažėti. Šiuo metu ES gresia padidėjusio ilgalaikio nedarbo lygio pavojus. Tai turėtų priversti sunerimti, nes padidėjęs ilgalaikis nedarbas gali lemti įgūdžių praradimą ir ryšio su darbo rinka praradimą, ypač kalbant apie vyresnio amžiaus ir jaunus žmones. Be to, dalis žmonių gali apskritai iškristi iš darbo rinkos – esama požymių, kad tai jau vyksta daugelyje ES šalių.