Išblukęs valstybės įvaizdžio spindesys

Pernai vidurvasarį Valstybės kontrolė (VK) paskelbė sensacingą tyrimo medžiagą apie Pensijų fondus, o baigiantis metams pateikė kitą ne mažiau aktualų tyrimą apie socialinį būstą. Abiem atvejais buvo kalbama apie didžiulių valstybės lėšų neapgalvotą leidimą ir jokių išvadų nedarymą dėl tokio mūsų pinigų neatsakingo švaistymo. Šių metų pavasarį Valstybės kontrolės žvilgsnis nukrypo į ne mažiau išlaidžią sritį – Lietuvos įvaizdžio kūrimą („Valstybinio audito ataskaita Lietuvos įvaizdžio formavimas“, 2009 m. kovo 31 d. Nr. VA–P5–50–3–6), o suprantamiau tariant – gerinimą, kuriam per pastaruosius ketverius metus buvo išleista per 60 mln. litų. Tačiau ar mūsų valstybės įvaizdis kiek nors pagerėjo, deja, niekas net neketino pasidomėti.

Kas yra tas įvaizdis? Tai informacijos teikimas pasauliui apie išsaugotas savo tautines tradicijas, kultūrą, ekonomikos ir politikos privalumus, unikalias šalies vertybes. Patrauklus valstybės įvaizdis pritraukia pasaulio visuomenės dėmesį, sulaukia užsienio šalių politinio pritarimo, atveria užsienio investuotojų pinigines.

Šalys, besirūpindamos savo įvaizdžiu, skiria savo vardo garsinimui nemažas lėšas, tačiau pripažinkime, kad šią medaus statinę neretai sugadina šaukštas deguto, pvz., kriminaliniai vienos ar kitos tautos atstovų nusikaltimai, neapgalvotas politinis ar ekonominis valstybės žingsnis, ką jau kalbėti apie piktžaizdę – korupciją. Taigi vien jau dėl, tarkim, neprognozuojamo tautiečių elgesio kurioje nors svečioje šalyje visos įvaizdžio gerinimo pastangos gali nueiti šuniui ant uodegos...

VK savo tyrime primena, kad šiemet ir dar kelerius ateinančius metus Lietuva turi ir turės unikalias progas pagerinti savo įvaizdį istoriniais, kultūriniais, sportiniais ir politiniais renginiais. Reikšmingi valstybei įvykiai – 2009–aisiais vykstantis Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas, Vilniaus paskelbimas 2009 m. Europos kultūros sostine, 2010 m. Lietuvos pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijai, 2011 m. Lietuvoje planuojamas rengti Europos krepšinio čempionatas, 2013 m. Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungoje gali padidinti užsienio žiniasklaidos, verslo atstovų ir kitų subjektų susidomėjimą Lietuva ir kartu pagerinti jos įvaizdį.

Vyriausybės nutarimais Lietuvos tūkstantmečiui ir Vilniui – Europos kultūros sostinei skirta per pusę milijardo litų. Ar tikrai už šiuos pinigus pagerėjo Lietuvos įvaizdis, gali spręsti kiekvienas Lietuvos žmogus, perskaitęs tuos nutarimus ir sumanęs pasižiūrėti į juose žadėtus padaryti darbus. Deja, skandalų šiuose abiejuose projektuose buvo ir yra daugiau, negu padarytų darbų. Liūdniausia, kad niekas dabar negalėtų išvardyti Tūkstantmečio ir kultūros sostinės darbų sąrašo, tuo labiau jiems skirtų finansų, nes darbai ir pinigai buvo tiek kartų kaitalioti, kad dabar ir velnias sprandą nusisuktų mėgindamas viską suskaičiuoti. Paprašyti ką nors apčiuopiama parodyti, tų darbų vykdytojai nieko geresnio negali pasiūlyti, kaip paprašyti... dar bent 20 milijonų litų, nes tik tuomet jie galės atverti lankytojams, pvz., nors vieną Valdovų rūmų salę.

Panašiai, matyt, galima būtų pasakyti ir apie specialiai įvaizdžiui kurti skirtus pinigus ir darbus. Valstybės kontrolierės Rasos Budbergytės nuomone, dauguma iš tų 63 milijonų litų, skirtų kurti šalies įvaizdį, nedavė laukto rezultato.

Lietuva pasaulio tyrimų veidrodyje

Valstybės kontrolės dokumente buvo pateikti „East West Global Index 200“ tyrimo rezultatai. Jie parodo, kad 2008–aisiais Lietuva iš trijų Baltijos šalių buvo minima dažniausiai, tačiau daug neigiamos informacijos sumažino mūsų šalies balą ir reitingo poziciją iki prasčiausios, palyginti su Latvija, Estija, Lenkija.

Vis dėlto gerokai įtikinamesnis šalies įvaizdžio rodiklis yra vadinamasis korupcijos suvokimo indeksas. Liūdniausia, kad greta kitų šalių pažangos šioje srityje Lietuva akivaizdžiai stagnuoja ir jokios pažangos čia vis dar nesimato. Korupcijos suvokimo indeksai, kuriuose „0“ reiškia „labai korumpuota valstybė“, „10“ – „labai skaidri valstybė“, o „5“ yra riba, žyminti pažabotą korupciją, Lietuvos vardo anaiptol neaukština, bet tik žemina. 2001–aisiais Lietuvos korupcijos indeksas buvo 4,8; 2008–aisiais tapo dar blogesnis – 4,6. Taigi apie pažabotą ar bent žabojamą korupciją kol kas netenka kalbėti. Kaimyninės šalys šioje srityje veikia kur kas ryžtingiau.

Tai, kad nepažabojama korupcija Lietuvoje yra akivaizdus kliuvinys užsienio investuotojams, aiškinti nereikia. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI), skaičiuojant vienam gyventojui 2008 m. sausio 1 d., Lietuvoje sudarė 2977, Latvijoje – 3192, Estijoje – 8404 eurus (2008 m. III ketvirčio padėtis atitinkamai 2929, 3684, 8896). Pagal šį rodiklį Lietuva nuo ES vidurkio atsilieka net penkis kartus. Beje, TUI pastaraisiais metais Lietuvoje mažėja, o Lietuvos įmonių tiesioginės investicijos užsienyje didėja. Tai įrodo Lietuvos nepatrauklumą verslui.

Prastą šalies įvaizdį rodo ir kiti rodikliai: 2008–aisiais pasauliniame konkurencingumo reitinge Lietuva užėmė 38 vietą, tuo tarpu kaimyninė Estija – 27, pagal ekonomikos laisvę Lietuva pasaulyje yra 30, Estija – 13 vietoje, pagal politinės ir ekonominės veiklos efektyvumo kriterijų („Bertelsmann Transformation Index“) iš 125 pasaulio šalių – 6 (bet Estija – 3), o pagal valstybės valdymo kokybės kriterijų – 15 (Estija netgi – 2, o Latvija – 10).

Reprezentatyvios apklausos ES, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje duomenimis, 42 proc. respondentų negalėjo atsakyti, kaip jie vertina „įvairius Lietuvos įvaizdžio komponentus, šalies įvaizdžio stipriuosius ir silpnuosius aspektus”. Tiesą sakant, keistokas klausimas, tartum mes ką nors galėtume pasakyti apie, tarkim, Slovėnijos įvaizdžio silpnybes…

Garsios rinkos tyrimų kompanijos „GfK Group“ duomenimis, pagal šalies įvaizdžio indeksą („Nation Brand Index“), vertinant jos eksportą, valstybės valdymą, kultūrą, žmones, turizmą, imigraciją ir investicijas, 2008–aisiais tarp 50 vertintų šalių Lietuva užėmė 42 vietą. Aukščiausią – 28–ą – vietą Lietuva užėmė valstybės valdymo kategorijoje (čia pirmosios trys – Šveicarija, Kanada, Švedija), imigracijos arba investavimo kategorijoje Lietuva buvo 36–a (priekyje – Kanada, JK, JAV), turizmo kategorijoje – tik 45–a (pirmosios – Italija, Prancūzija, Ispanija).

Iškleręs Lietuvos įvaizdžio kūrimo mechanizmas

Pirmasis Lietuvos įvaizdžio blynas buvo 1996–aisiais sudaryta Lietuvos valstybės informacijos politikos taryba. Nors jai 1997–aisiais paskirti pusantro milijono litų buvo be didelių sunkumų išleisti, jokių dokumentų, jokių sprendimų ši taryba nepriėmė. „Geras” pavyzdys – gauti pinigus, bet nieko neveikti, matyt, įkvėpė ir būsimąsias įvaizdžio kontoras.

2003–iaisiais Vyriausybės nutarimu įsteigta Informacijos apie valstybę koordinavimo komisija, kuriai buvo pavesta parengti Valstybės informacijos politikos strategiją bei koordinuoti jos vykdymą. Deja, ši komisija irgi nieko nenuveikė – neparengė jokios strategijos, o tokiu atveju neliko ir ko koordinuoti.

Vyriausybės 2007 m. lapkričio 21 dienos nutarimu ji buvo panaikinta ir vietoj jos įkurta šiuo metu veikianti Lietuvos įvaizdžio komisija. Ši komisija turėjo atlikti krūvas darbų.

Deja. Ši komisija, tęsdama buvusių kontorų ir komisijų tradicijas, iš esmės nieko nedarė – nenustatė Lietuvos įvaizdžio formavimo krypčių ir prioritetų, nepatvirtino Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijos. Visiškai aišku, kad nesant strategijos absurdiška būtų reikalauti iš komisijos tos strategijos priemonių plano.

Matydama visišką įvaizdžio kūrimo jovalą į darbą įsitraukė ir pati Lietuvos Vyriausybė. Jos Strateginio planavimo komitetas 2006–ųjų pabaigoje pasiūlė išsamiau panagrinėti galimybę kurti atitinkamą padalinį Vyriausybės kanceliarijoje. Taip pat pavedė tai pačiai kanceliarijai rengti Lietuvos įvaizdžiui formuoti reikiamas duomenų bazes (Lietuvos žmonių pasiekimų istorijos; numatomų svarbiausių Lietuvos renginių, įvykių, kalendorinių datų; informavimo ir komunikacijos kanalų (asmenų, institucijų, organizacijų ir kt.)), be to, kilniaširdiškai pasiūlė Lietuvos savivaldybių asociacijai, Vilniaus miesto savivaldybei, viešajai įstaigai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir kitų, susijusių su Lietuvos įvaizdžio formavimu, projektų rengėjams bendradarbiauti su Vyriausybės kanceliarija.

Aišku, niekas nieko nedarė ir turime ką turime – sudužusią Lietuvos įvaizdžio geldą, nors ji buvo pirkta už 63 mln. 33 tūkstančius, ir dar vieną šimtą litų. Tiek pinigų Lietuva ištaškė per 2005–2008 metus. Beje, labiausiai šalies įvaizdį kėlė (t.y. skyrė pinigų) Ūkio, Aplinkos ir Finansų ministerijos.

Besiblaškanti ministerijų veikla

Dar 1999–aisiais buvo pradėta svarstyti galimybė sukurti valstybės instituciją, kuriai būtų patikėta rūpintis valstybės įvaizdžio kūrimu ir palaikymu. Galimybė tapo regimybe 2001–aisiais, kai Kultūros, Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijos įsteigė viešąją įstaigą Lietuvos institutas. Jo tikslas kaip tik ir buvo propaguoti Lietuvos valstybės kultūrą, meną, mokslą ir švietimą užsienio valstybėse, kurti patrauklų Lietuvos įvaizdį. Faktišku instituto finansuotoju tapo Kultūros ministerija, kuri vienintelė savo 2007–2009 metų strateginiame plane turėjo patvirtintą Lietuvos įvaizdžio formavimo programą. Tačiau ministerija pinigus šiam tikslui skirstė nesuformulavusi nei uždavinių, nei siektinų rezultatų, o Lietuvos instituto veikla dažnai net nepasiekdavo užsienio valstybių.

Užsienio reikalų ministerija įvaizdžio gerinimu laikė skaidrią ir atvirą valstybės užsienio politiką, Žemės ūkio ministerija įvaizdžio priemonėms priskyrė oficialių svečių ir delegacijų apsilankymus, Švietimo ir mokslo ministerija įvaizdžio formavimu laikė stipendijas lietuvių kilmės užsieniečiams, Finansų ministerijai pavaldi institucija Centrinė projektų valdymo agentūra Lietuvos įvaizdį kūrė priimdama kitų šalių panašios institucijos darbuotojus, Ūkio ministerija nurodė tokią įvaizdžio priemonę „Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo eigos visuomenei pristatymo bei tarptautinės konferencijos, skirtos Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimui, organizavimas“, taip pat informacinių leidinių apie radioaktyviųjų atliekų tvarkymą leidybą.

Kaip buvo perkamas Lietuvos įvaizdis

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005–aisiais paskelbė viešą konkursą Lietuvos įvaizdžio strategijai sukurti. Konkurso nugalėtoju buvo pripažintas konsorciumas, kurį sudarė VšĮ „Europos namai“, tyrimų centras „Vilmorus“ ir Didžiosios Britanijos strateginių komunikacijų kompanija „Chime Communications plc.“. Vyriausybės kanceliarija už projektą 2006–aisiais sumokėjo 800 tūkst. litų, tačiau iki 2009 m. kovo 18 d. šioji strategija nebuvo patvirtinta, nes neatitiko „Vyriausybės patvirtintos strateginio planavimo metodikos”.

Nors strategijos nėra, bet užtat yra „Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginės rinkodaros koncepcija „Lietuva – drąsi šalis“. Fizinių asmenų grupei už ją sumokėta 60 tūkst. litų. Šioje koncepcijoje, be kitų dalykų, siūloma pastatyti pasaulinės reikšmės pastatą ir Lietuvoje arba Holivude sukurti filmą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovas...

Lietuvos prekės ženklo konkursui 2007–aisiais buvo skirta ir panaudota 1,14 mln. litų. Siekiant išvengti plagijavimo skandalo, pirmasis konkursas buvo anuliuotas ir paskelbtas antrasis. 2008–aisiais jo nugalėtojui sumokėta 212,4 tūkst. litų. Tačiau dabartinis prekės ženklas oficialiais dokumentais valstybės mastu nėra patvirtintas, jis nėra plačiai naudojamas, jo naudojimas nėra skatinamas.

2008–ųjų birželį Vyriausybės kanceliarija pasirašė sutartį su reklamos agentūra „Not Perfect/Y & R“ dėl leidinio ,,Lietuvos įvaizdžio knyga. Praktinis vadovas“ pirkimo už 69 tūkst. kitų. Knygos tiražas – 100 egzempliorių, taigi viena knyga kainavo beveik 700 litų. Lietuvos ekonominės plėtros agentūra nusamdė W.Olins komandą iš „Saffron Brand Consultants“ parengti veiksmų planą, kaip pristatyti Lietuvos ekonomikos privalumus. Paslaugos kaina – 488 tūkst. litų.