Kada mus pakvies į Davosą ir ką ten veiksime?

Buvo laikai, kai šiame kalnų kurorte specialiai kiek į šalį nuo besikuičiančio kasdienybėje pasaulio susirinkę didžiausi, stambiausi, įtakingiausi pasaulio politikos, verslo, žiniasklaidos, socialinių mokslų atstovai šnekėjo apie tai, kaip dar pagerinti, dar pagražinti, dar paspartinti ekonomikos plėtrą ir gerovės kilimą pasaulyje.

Šįmet juos užgulęs kitoks rūpestis – ne grožėtis vienas kitu, kalbant apie šviesias ateities vizijas, bet pasakyti, kodėl didžioji dalis pasaulio įsmuko į didžiulę ekonominę duobę pirmąsyk po dramatiškųjų 1929–1933 metų ir ką reikėtų nedelsiant daryti išsikapanojant.

Lėkštutėlės išvados

Kai forumui pasibaigus organizatoriai paskelbė spaudai jo svarbiausius rezultatus, mažiau patyrusį skaitytoją galėjo net apstulbinti lėkščiausios banalybės, teikiamos kaip visų išsiilgtos ir ką tik Davoso išminčių atskleistos tiesos apie pasaulio ūkio ištraukimą iš krizės.

„Darbo vietos turi būti mūsų prioritetas numeris vienas“, – uždarymo dieną paskelbė pagrindinę visų forumo sesijų išvadą vienas iš jo pirmininkų. „Faktiškai kalbame apie (ekonomikos) augimą. Niekas nekuria geriau darbo vietų nei augimas“, – dėl aiškumo pridėjo kitas vicepirmininkas. Jei jūs būtumėte nuvykę ne į Davosą, o į Skuodą, Dieveniškes ar Keturiasdešimties Totorių kaimą ir paklausęs tenai, ko reikia pirmiausia griebtis, kad nebūtų Lietuvoje (Europoje, pasaulyje) tiek nedarbo ir nepriteklių – būtumėte, žinoma, išgirdę tą patį, net ir iš Karolio Jankevičiaus pašnekovų.

Nedarbo labirinte

Abu oratoriai, aukšti finansų ir pramonės bendrovių vadovai, yra superbanalūs ir dėl to, žinoma, pataiko tiesiai į taikinį. Neišnykstantis nedarbas yra labiausiai akis badanti kapitalizmo ekonominės sistemos yda, ir nesunku įsivaizduoti, kaip pakiltų skurstančių šeimų gerovė, jei visi norintys dirbti ir užsidirbti gautų darbą. O geriausias, tiksliau – vienintelis, būdas gausinti darbo vietas yra spartesnis ekonomikos augimas.

Taigi, norint kurti daugiau darbo vietų ir gelbėti ispanus (neranda darbo kas penktas dirbti norintis žmogus; o jei imtume visus darbingo amžiaus gyventojus – tai nedirbančių skaičius artės prie pusės!), lietuvius (14 proc. bedarbių) ir daugybę kitų, reikia, kad ekonomika imtų augti. Tam savo ruožtu reikia investicijų, o investicijoms reikia ekonomikos augimo perspektyvos – tik tada verslo žmonės, tikėdami pelno didėjimo perspektyva, ryšis plėsti savo veiklą. Šitaip atsiras ir spartesnis ūkio augimas, ir naujos darbo vietos, o iš čia ir nedarbo mažėjimas bei šeimų gerovės kilimas.

Bėda tik ta, kad gamybą plėsti ir pardavimus bei pelno masę didinti galima, su nedidelėm išimtim, tik darant tokias investicijas, kurios atpigina gamybą – o tai lengviausiai pasiekiama didinant darbo našumą.

Kitaip tariant, didinsime darbo našumą – ir gamyba plėsis. Nes darbo našumas atpigina prekes, didina pelnus ir atlyginimus, taigi žmonės pirks visko daugiau, ir gamyba augs.

Augimo ir darbo vietų dilema

Ir Davoso forume, ir šį pirmadienį vykusioje Europos Vadovų Taryboje (EVT) neatsitiktinai ir buvo kalbama apie būtinumą užtikrinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Nulukštenus politinį ir akademinį korektiškumą problema skambėtų taip: būtina užtikrinti spartų ekonomikos augimą (nes tai ir yra verslo, ūkinės veiklos tikslas, jį įgyvendinant ir pelnas didinamas, ir turtas kaupiasi, ir kartu politikų tikslas, nes tada jų autoritetas savoje ir tarptautinėje bendruomenėje kyla), bet kartu reikia ir gausinti darbo vietų skaičių (antraip žmonės liks be pajamų pragyvenimui, ims pykti ir maištauti, teks juos dar labiau remti, verslui mokesčius didinant). Kodėl „bet“?

Štai ir priartėjome prie svarbios dilemos, kurios nesupratus nuolatinis visų ir visokių forumų kalbėjimas apie reikalą spartinti augimą ir kurti naujas darbo vietas atrodytų kaip keistas kartojimas, nelyg koks užkeikimas. Forumų žmonės puikiai supranta, kad augimas iš esmės vyksta, ir ateityje dar labiau žada vykti technologinės pažangos, t.y. darbo našumo didėjimo, sąskaita, o ne kuriant papildomas darbo vietas. Todėl ir stengiamasi sakyti: sieksime pirmiausia ekonomikos augimo, bet, nors tai ir prieštarauja pirmajam tikslui, bandysime siekti ir naujų darbo vietų kūrimo. Sutrumpintai ir politiškai labai korektiškai: sieksime ir augimo, ir naujų darbo vietų.

Gamyba darbų nebekuria

Dar palyginti neseniai, kol pasaulio rinka buvo kažkas mažiau realaus nei vidaus ar regioninė rinka (dėl didžiulių transporto ir komunikavimo sąnaudų bei protekcionistinių vyriausybių pridaigstytų prekybos kliūčių), tokia dilema nebuvo nei svarbi, nei apskritai dilema – jei gamyba auga, didėja ir darbo vietų skaičius. Šiandien poindustrinės visuomenės technologijos, spartus jų kitimas podraug su ekonomiškai ir politiškai lengvai prieinamomis galimybėmis naudotis pasaulio rinka (tiekėjais ir pirkėjais) nepaprastai sustiprino tarpnacionalinę konkurenciją (konkurenciją tarp skirtingų valstybių gamintojų, kurių sėkme tradiciškai tebesirūpina nacionalinės vyriausybės). Tai į pirmą vietą iškėlė technologinės pažangos lemiamą reikšmę. Ir nors ši vaidina lemtingą vaidmenį pirmiausia dėl to, kad technologinių lenktynių lyderiams suteikia rinką jų naujiems produktams, kuriuos įstengia pirkti vis daugiau pasaulio gyventojų, kartu ji neišvengiamai didina – ir skatina didinti – darbo našumą.

Naujos darbo vietos – paslaugų srityje

Tiesa, kylantis darbo našumas galų gale didina ne tik to vieno procento gyventojų sluoksnio pajamas ir jų jachtų ilgį bei įrangos kainą, bet iš lėto ir daugumos gyventojų pajamas. Didėjanti tų pajamų dalis vis labiau sukasi paslaugų, ne prekių, vartojimo link. Tai ir yra viltis, galimybė didinti užimtumą didėjant darbo našumui – jei paklausa didėja pirmiausia paklausos paslaugoms sąskaita, tai darbuotojų reikės beveik atitinkamai daugiau, nes paslaugų srityje darbo našumas didėja nepaprastai lėtai, ir geroka dalis to didėjimo yra dėl paslaugų vertės (kainos) didėjimo, o ne dėl tų paslaugų fizinės apimties, sukuriamos per laiko vienetą, didėjimo. Tai ir gelbsti užimtumą, jis visoje ekonomikoje didėja būtent darbo vietų paslaugose gausėjimo sąskaita; bet tai nei kompensuoja darbo vietų praradimo dėl technologinės pažangos apdirbamojoje, gavybinėje pramonėje, energetikoje bei žemės ūkyje, nei garantuoja, kad tas kompensavimas vyks jūsų valstybėje.

Galimybė yra

Visa tai nereiškia, kad esame pakliuvę padėtin be išeities. Anaiptol, yra visokių išeičių. Konkretūs jų rinkiniai, nelygu aplinkybės, yra kiekvienos nacionalinės ekonomikos (jos subjektų – nuo eilinio surinkėjo, pasamdyto sezoniniam darbui, iki korporacijos savininko ir ministro pirmininko) išminties ir meistrystės dalykas.

Krizės ir stagnacijos metu, kai pasaulio rinkos nedidina paklausos ir konkurencinė kova jose paaštrėja, gamybą gali padidinti tas, kuris, balansuodamas suirusius finansus, pirmenybę teiks ne (makro)išlaidų mažinimui, o produkcijos gamybos sąnaudų mažinimui. Ir viešajame sektoriuje, ir privačiose įmonėse pirmenybė turi būti suteikta ne produkcijos (prekių ir paslaugų) apimties bei kokybės mažinimui, bet jų gamybos sąnaudų mažinimui. Juk krizė! Aplink turime nemažai kolegų, kuriems ir per krizę sumažėjęs atlyginimas yra nepriimtinas, kaip keistai tai sveikam protui beatrodytų; tie kolegos linkę pilti spausdinamus pinigus į savo ūkį ir taip pūsti paklausą bei didinti gamybą. Dėl to jų gamyba išties didės, bet – kainų lygis taip pat. Mes darome kitaip ir didiname savo galimybes giliau skverbtis į jų rinkas. Tiesą sakant, kol kas tai ir yra vienintelė mūsų galimybė. Bet jei ją išnaudosime, galimybių stiprinti pozicijas svetimose rinkose turėsime vis daugiau.

Nugalėję – į Davosą

Kiekvienos nacionalinės ekonomikos ir jos atskirų sektorių bei įmonių sėkmę galop lems konkurencinė kova tarptautinėse rinkose. Tos kovos rezultatai lems ir nacionalinės ekonomikos augimo tempus, ir darbo vietų gausėjimą arba negausėjimą, ir bendrą gyventojų materialinę gerovę. Patiems gyventojams beliks pasirūpinti tik deramu visų aplinkybių interpretavimu.

Štai tada ir mus pakvies į Davosą. Ten nuvykę, galėsime ir mes sakyti: „Reikia didinti gamybą; reikia kurti daugiau naujų darbo vietų“ (growth is priority, sakysim, more jobs – nes ten reikės kalbėti angliškai). Žinosime, kad namo grįžę pasaulio laikraščių apžvalgininkai keiks mus į šuns dienas už banalybių sakymą, bet patys šypsosimės į ūsą, jau patyrę, kiek daug būdų ir galimybių slepiasi už tų banalių receptų.