Kovoti su krize ar tobulinti mokesčių sistemą(1)
„Krizės mokestis“, ta papildoma reguliari ir laikina rinkliava, turi būti aiškiai progresinė ir nutaikyta į gyventojų pajamas (per GPM priedėlį), o ne prekių kainas (per PVM priedėlį). Andriaus Ufarto (BFL) nuotrauka
Laikraščiai ir kalbėjimo „žvaigždės” televizorių ekranuose užsipuolė naują „baisią” mokesčių reformą – šiuokart kai kurių naujų mokesčių įvedimą, mažinant prabangos vartotojų pajamas, o gatvėmis pražygiavo keli tūkstančiai reikalaujančiųjų didinti jų pajamas. Taigi galėjo užsimegzti reali diskusija praktišku ir labai svarbiu klausimu – didinti mokesčius ar mažinti?
Deja (laimei?), diskusija tuo metu neužsimezgė, kita vertus, problema nedingo ir nedings.
Kai ekonomika suklumpa, nukenčia ir gamintojai (mes su jumis, t.y. darbdaviai ir samdomieji bei savarankiški darbuotojai; nebent yra susapnavusių, kad gamintojas – tai tik darbdavys), ir vartotojai (vėl tie patys ir dar ne(be)dirbantys). Kitaip tariant, mes nukenčiame ir kaip pakeipusios ekonomikos dalyviai, ir kaip pirkėjai šeimų maitintojai.
Krizei atūžus viešieji finansai lieka su paskelbtais įsipareigojimais, bet su sumažėjusiomis pajamomis. Visiškai banali istorija apie tai, kaip ir kodėl atsiranda ar padidėja biudžeto deficitas.
Visiškai banalūs ir receptai, kuriuos siūlo tiek universitetų analitikai, tiek verslo asociacijos, tiek tarptautinių finansinių institucijų ekspertai ir pareigūnai – reikia skubiai mažinti tą deficitą. Nes skolintis per krizę darosi brangu ir bus vis brangyn.
Mažinimo būdai – irgi banalybė: reikia mažinti išlaidas ir rasti papildomų pajamų. Kas nepasitiki sveiku protu, gali atsiversti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) patarimus kuriai nors valstybei apie tai, kaip reikia koreguoti ekonominę politiką, susidūrus su rimtomis viešųjų finansų problemomis. Kitų būdų nėra.
Pinigų spausdinti negalime
Tiksliau, yra ir trečias būdas – tiesiog įpilti į ekonomiką daugiau pinigų nesiskolinant jų užsienyje. Vienas variantas – pasiskolinti iš savų piliečių (jei jie sutinka skolinti normaliomis palūkanomis). Taip daroma Japonijoje, kurioje valstybės skola perkopė 200 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), bet kur ji tiesiogiai niekuo negresia pasaulio kapitalo rinkoms, nes ta skola yra japonų ir jų vyriausybės „vidaus reikalas“. Čia tiek skolinami ir grąžinami pinigai, tiek mokamos ir gaunamos palūkanos cirkuliuoja vis ten pat, nacionalinėje ekonomikoje. Antras variantas – tiesiog pagausinti pinigų („prispausdinti“ jų daugiau – centriniam bankui suteikiant paskolą vyriausybei). Pastarasis būdas šiek tiek įmanomas tik valstybėms, kurių valiutos kotiruojamos ir plačiai naudojamos tarptautiniu mastu – tokiu atveju jos pagausinimas vienoje valstybėje pasklis ir kitose rinkose, todėl pačiai šaliai žala, kurią daro niekuo nepagrįstas pinigų pasiūlos padidinimas, bus santykinai nedidelė (bet bus – ir tos valiutos kursui, ir tos šalies kainų lygiui); dalį žalos turės patirti kitos šalys, tos pirmosios prekybos partnerės.
Šis būdas (abiem variantais) mums nerealus – neprieinamas ir neįmanomas.
Išlaidas mažinti būtina
Suprantama, kad Lietuvos vyriausybė ėmėsi staiga 2012 metais vėl žadančio pūstis deficito mažinimo abiem frontais – kerpant biudžeto ir „Sodros“ bei Privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidas ir didinant mokesčius.
Kad išlaidas reikia mažinti, deficitui išsižiojus – aišku. Bet kokia nauda iš biudžeto įplaukų didinimo? Juk jis padidins valstybės iždą lygiai tiek, kiek pinigų sumažės tuos naujus mokesčius sumokėjusių piliečių kišenėse. Jokio teigiamo poveikio ekonomikai – ar ne taip?
Daroma klaida, kai ypatingos padėties sąlygomis, ekonomikai vėl klimpstant, o viešiesiems finansams neišsivaduojant iš deficito, siekiama pertvarkyti ligi tol egzistavusią mokesčių sistemą.
Kuo didesni mokesčiai – tuo labiau smulkusis verslas stumiamas į šešėlį, gamybos plėtojimo ir inovacijų motyvai apsilpsta, ieškoma liberalesnių šalių investicijoms, kai kam tai tampa ir emigracijos motyvu (ne svarbiausiu, žinoma). Pavyzdžių sunku rasti, nes kai tik turtinga šalis – tai ir mokesčiai didoki, bet tai teoriškai – logiška. Logiška ir praktiškai, nes niekas silpnesnėje ir bent kiek ambicingesnėje šalyje mokesčių gausa ir tarifais nė nebando prilygti labiau išvystytoms.
Kita vertus, kuo mažesni mokesčiai – tuo skurdesnė toje šalyje socialinė ir ekonominė infrastruktūra, tuo didesnė praraja tarp visuomenės grupių, tuo didesnė emigracija bei skurdo garantijos pasiliekantiems. Tai – Lotynų Amerikos kelias.
Kaip praplaukti tarp apmokestinimo Scilės ir Charibdės – didelis menas ir sudėtinga politika. Tai rodo ir naujausi valdžios (Seimo ir vyriausybės) ketinimai bei sprendimai, pataikymai ir klydinėjimai.
Vienas iš kontroversiškiausių klausimų dabartinėje mokesčių įvairovės didinimo byloje – prabangos (ir apskritai progresinių) mokesčių įvedimas.
Supriešins gyventojus
Savo esme prabangos mokestis – tai valstybės iniciatyva geležine mokesčių tarnybos ranka „pakviesti“ labiausiai pasiturinčius gyventojus didesne dalimi prisidėti prie skurdo mažinimo. Prabangos mokestis skelbia, kad gerovės reikalai valstybėje automatiškai nesprendžiami.
Tačiau dabartinis greitas vyriausybės sumanymas prabangos mokesčiu apmokestinti prabangos objektus prašauna tuo, kad nusitaiko į jau turimus, netgi kažkada seniai įgytus ar paveldėtus dalykus. Tai šiurkštokas būdas.
Kai susiduria vienoje pusėje nenoras pagalvoti apie tai, ko imamasi, kitoje pusėje – šimtaprocentinis savanaudiškumas ir asocialumas, diskusija tampa amžina ir galop bevaisė.
Prabangos mokestis, kur jis yra ar buvo naudojamas, beveik visada yra mokestis dabar įsigyjamiems daiktams. Tai tiesiog specifinis akcizas (perviršinis apyvartos mokestis), uždedamas kai kurioms prekėms ne siekiant sumažinti jų vartojimą dėl kenksmingumo sveikatai ar aplinkai, bet priverčiant prabangos prekių vartotojus pasidalyti savo perviršinėmis pajamomis su galų nesuvedančia ar socialinį teisingumą pabrėžiančia valstybe.
Teisingai pastebi dabartinio prabangos mokesčių varianto kritikai – apmokestinti šiandien turimą turtą kainuos tokį biurokratizmo išsiplėtojimą, teismų apkrovimą ir tokias dideles sąnaudas, kad finansinės naudos iš to mokesčio liks mažai, o visuomenės sluoksnių supriešinimo, netgi neteisingumo – pagausės.
Kiek geresnis būtų nekilnojamojo turto mokestis. Jo funkcija tapati prabangos mokesčiui (jei yra deramas slenkstis, virš kurio jis prasideda), ydos irgi panašios, tačiau jis santykinai paprastesnis ir jo grynosios įplaukos būtų didesnės. Bet ir jis tinkamiausias būtų tada, kai jis yra visuotinis, su rafinuota progresija, įvedamas klestėjimo laikais. Jo funkcija ta pati, kaip ir progresinės GPM sistemos – įtraukti pajamų gavėjus ir turto savininkus į viešųjų gėrybių finansavimą ne pagal proporcingos įmokos, bet pagal proporcingo paaukojimo principą.
Skubotas šturmas
Daroma klaida, kai ypatingos padėties sąlygomis, ekonomikai vėl klimpstant, o viešiesiems finansams neišsivaduojant iš deficito, siekiama pertvarkyti ligi tol egzistavusią mokesčių sistemą.
Ilgai gyvenę su horizontaliu, vieno tarifo gyventojų pajamų mokesčiu (GPM), neturėję nekilnojamojo turto (NT) mokesčio, dvidešimt metų favorizavę dideles pajamas gaunančius gyventojus, staiga – centro dešiniųjų koalicijai valdant! – organizuojame beveik bolševikinį Žiemos rūmų šturmą: žadame įvesti ir prabangos mokestį impozantiškos vertės turtui, ir mokesčius bent kiek didesnių indėlių palūkanoms, ir progresinę GPM sistemą. Čia ir nenorėdamas pamatysi raudonas vėliavas ir išsigandusius buržujus.
Daryti tai atsinaujinančios (viešuosiuose finansuose – betrunkančios) krizės metu yra keistenybė. Kai ekonomika atsidūrė visiškai neordinarinėje padėtyje, kai reikia skubiai stabilizuoti viešuosius finansus, keliančius rimtą grėsmę realiajai ekonomikai ir visuomenės stabilumui, reikia griebtis neatidėliotinų ir tiek pat ekstraordinarinių priemonių, o ne keisti dvidešimt metų kurtą ir tobulintą (ir reikalaujančią tolesnio tobulinimo) mokesčių sistemą. Krizė – ne amžina, laikinos turi būti ir visos jai įveikti skirtos priemonės. „Kare – kaip kare“, – sako prancūzų patarlė.
Tik dulkėms nusėdus galėsime tęsti diskusiją apie mokesčių sistemos tobulinimą visomis šiandien aptariamomis ir naujomis, dar nesufantazuotomis, kryptimis.
Interesų kova
Suprantama, tas „krizės mokestis“, ta papildoma reguliari ir laikina rinkliava, turi būti aiškiai progresinė ir nutaikyta į gyventojų pajamas (per GPM priedėlį), o ne prekių kainas (per PVM priedėlį). Santykinai labiau sumažindami turtingesniųjų pajamas sumažinsime pirmiausia importo prekių ir paslaugų vartojimą, o beveik nemažindami skurdesnių šeimų pajamų – paliksime nekintamą vietinės produkcijos paklausą; o ižde įplaukų pagausės tai paklausai dar padidinti.
Gaila, kad diskusija jautriausiais ūkio politikos klausimais Lietuvoje vyksta tik visuomenės interesams priešpriešinant grynai grupinius interesus. Kai susiduria vienoje pusėje nenoras pagalvoti apie tai, ko imamasi, kitoje pusėje – šimtaprocentinis savanaudiškumas ir asocialumas, diskusija tampa amžina ir galop bevaisė. Ji liks bevaisė tol, kol kiekvienas iš mūsų nepažengsime savo grupinių interesų hierarchijoje bent pakopa aukščiau – ten, kur atsiranda galimybė susikalbėti su kitomis grupėmis, pamatyti susitarimo perspektyvas.
Šiandien mes neturime tokios išminties ir tokio autoriteto ekonomikos mokslo atstovų kaip Adamas Smithas, kuris nepailsdavo išjuokti ir išbarti turtingųjų vartojimo nesaikingumą. Arba Torsteno Vebleno, be gailesčio išsityčiojusio iš turtingųjų „parodomojo vartojimo“. Vartojimo saikingumas išnyko iš mūsų vertybių sistemos. Ir nors išnyko laikinai (neatkuriamų gamtos išteklių aiškėjantis retumas, aplinkos užterštumo augimas jau beldžia į duris kiekvienam, siekiančiam vartoti dar daugiau ir po to dar daugiau ir t.t.), bet esame priversti su tuo taikstytis ir net klausytis vadinant bet kokį santykinai didžiausio vartojimo pristabdymą pavydu. Bet tai – jau kita tema.
Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
