Pasiruošti, dėmesio... verslas!

Sportas visada turėjo krislelį komercijos. Dar Antikos laikais graikų atletai gaudavo piniginius prizus už pergales pirmosiose olimpinėse žaidynėse. Mokslininkai tyrinėjo šiandienio sporto ir industrializacijos ryšius. Iš tiesų ilgai tai buvo tik pačių sportuojančiųjų pramoga. Organizuotas sportas pradėjo rastis augant miestams, kai keitėsi žmonių gyvenimo būdas, atsirado daugiau laisvalaikio ir naujų būdų, kaip jį praleisti. Taip gėrimą ir lošimą pakeitė arklių lenktynės, boksas ir kiti sportiški – o kartu ir azartiški – pomėgiai. Netrukus į tai atkreipė dėmesį verslininkai. Albertas Spauldingas (Albertas Spoldingas) 1876–aisiais JAV pradėjo prekiauti sportine apranga bei inventoriumi ir tapo bene pirmuoju profesionalaus sporto rėmėju. Savo monopolija jis sugebėjo daryti įtaką įvairių čempionatų rengėjams ir taip uždirbti dar daugiau. Paskui jį pasekė ir kiti, duodami pradžią sporto industrijai.

Pelnas

Pastaruosius porą dešimtmečių buvo galima stebėti vis didėjančią sporto komercializaciją. Populiariųjų sporto šakų atletai yra brangios prekės, sporto komandomis prekiaujama akcijų rinkose, teisė tapti rėmėjais svarbiuose renginiuose gali kainuoti milijonus, o kabelinės televizijos moka didelius mokesčius, kad galėtų transliuoti sportinius žaidimus. Žymių sportininkų milijoniniai atlygiai nieko nebestebina. „Forbes“ žurnalo daugiausiai uždirbančių atletų sąrašuose puikuojasi krepšininkas Michaelis Jordanas (Maiklas Džordanas), uždirbantis 45 mln. JAV dolerių per metus, futbolininkas Davidas Bekhamas (50 mln.) ir golfo žaidėjai Philas Mickelsonas (45 mln.) bei Tigeris Woodsas (net 115 mln. JAV dolerių). Dažnai tokie sportininkai daugiau kaip 90 proc. savo uždarbio gauna iš reklamų. Žymiausių komandų savininkai yra minimi tarp turtingiausių pasaulio žmonių. Pagal „Forbes“ šiuo metu sporto industrijoje įsitvirtinusi „Nike“ patenka tarp sėkmingiausiai veikiančių pasaulio kompanijų. Išties sportas pats tapo verslu!

Išlaiko sirgaliai

Tačiau ką daryti, kai komercija ima užgožti sportą? Kad šiandien vyrauja verslo logika, galima suprasti vien stebint Europos krepšinio čempionatą: reklama, dideli honorarai ir daug alkoholio.

Pagal šią logiką sportas yra prekė, taigi jis turi veikti pagal rinkos dėsnius. Racionalumas, veiksmingumas, pelnas – tai yra jo vėliavos, po kuriomis mums visiems tenka žygiuoti. Žymūs sportininkai, jų treneriai, vadybininkai, teisininkai daug uždirba iš savo sirgalių, kurie noriai moka už galimybę žiūrėti, kaip žaidžia mylima komanda, bei perka atributiką ir sportininkų reklamuojamas prekes, vis pagurkšnodami alų.

Kuo daugiau žmonių domisi sportu (ir moka už jį), tuo daugiau galimybių pritraukti rėmėjų. Todėl ir patys sporto atstovai stengiasi išlaikyti publikos ir verslo dėmesį. Lietuvoje krepšinio populiarumas yra palaikomas verslininkų, kurie nori, kad jų investicijos atsipirktų. Todėl matome daugybę krepšinio reklamos. Kitos sporto šakos turi pasitelkti vaizduotę, kad būtų pastebėtos.

Komercinės olimpinės

Komercija keičia sportą. Štai kai kur buvo įvestos papildomos pertraukos, kad būtų galima parodyti daugiau reklamos. Tenise buvo pakeistos taisyklės, kad varžybos tilptų į iš anksto numatytą laiką.

Komercijos įtaka atsiskleidė ir per olimpines žaidynes. Moderniųjų žaidynių idealai iš pradžių prieštaravo sporto komercijai: XX a. pradžioje 98 proc. olimpiečių buvo mėgėjai, negaudavę už tai atlygio. Šiandien žaidynių dalyviai yra aukščiausios klasės profesionalai – Tarptautinis Olimpinis Komitetas mėgėjiškumo nebereikalauja, prašo tik „palaikyti laisvą dvasią“.

Atrodo, kad olimpinėse žaidynėse varžosi ne tik sportininkai, bet ir verslininkai: nuo lengvųjų gėrimų iki automobilių gamintojų didžiosios korporacijos varžosi dėl teisės būti generalinėmis žaidynių rėmėjomis. Seulo olimpiadoje „Coca–Cola“ sumokėjo 22 mln. JAV dolerių už garantiją, kad jokios konkuruojančios nealkoholinių gėrimų kompanijos simbolių nebus šalia olimpinių žaidynių emblemos.

Verslo įtaka – tai ne tik kova dėl reklamos. Užtenka pažvelgti į tas pačias olimpines žaidynes. Planuojant varžybas buvo atsižvelgiama ne tiek į optimalias sąlygas, kurios leistų sportininkams pasiekti geriausių rezultatų, kiek į patogų laiką televizijos žiūrovams – kad kuo daugiau galėtų stebėti olimpines žaidynes.

Taigi kur yra komercijos kišimosi riba? Apžvelgus pastarųjų dešimtmečių patirtį, akivaizdu, kad be verslo paramos sporto mėgėjai būtų daug netekę. Šiandien galima sirgti už komandą ar atletą bet kuriame pasaulio krašte ir nuolat sekti jų rezultatus – tai komercijos laimėjimai. Klausimas tiems patiems sporto mėgėjams: tik kokia kaina už tai mokama?